Performansas LRT

Naujuoju Lietuvos aktorių gildijos pirmininku tapo Algirdas Gradauskas. Aktorių gildija – tai Lietuvos aktorių profesinė sąjunga. Anot Algirdo, mūsų aktoriai gyvena Laukinių Vakarų rinkos sąlygomis ir tikrai turi dėl ko skųstis, daugiausia, žinoma, dėl menko užmokesčio. Kaip Lietuvos aktorių gildijos pirmininkas vertina bendruomenės motyvaciją vienytis ir siekti pokyčių, aktorių pilietiškumą, politinį ir finansinį raštingumą? Kada socialinė gerovė priverčia aukoti meninę kokybę ir kaip teatre rasti balansą tarp šių dviejų dalykų? Kokios mūsų teatro kultūroje įsigalėjusios tradicijos, elgesio modeliai stabdo geruosius pokyčius aktorių veikloje? Pokalbis su Algirdu Gradausku apie jo profsąjunginę, dažnai ne visiems patinkančią veiklą ir Lietuvos aktorių išsprendžiamas bei neišsprendžiamas bėdas, realius ir nerealius jų lūkesčius.

Ved. Indrė Kaminckaitė

Nuotr. aut. M. Požerskytė

„Meksikoje žmonės turi daugybę problemų, tad yra išmokę pasijuokti iš gyvenimo, tai dalis mūsų, kaip tautos, tapatybės. Mes esame sarkastiški, ironiški ir daug juokiamės iš mūsų tragedijų“, – sako Meksikoje augusi, dabar Suomijoje gyvenanti cirko menininkė, klounė Gabriela Munoz. Kaip pasakoja, nors yra klounė, tačiau kūrėja nėra juoko gamintoja, klounavimas jai yra kai kas žymiai daugiau nei žmogaus linksminimas. „Performanse“ su Gabriela Munoz kalbamės apie socialinę klounados galią, klounados sceną Meksikoje ir Suomijoje ir rūpestį savo pačios emocinei sveikatai.

Ved. Indrė Kaminckaitė

Aktorius Matas Dirginčius pasakoja pirmą kartą rimtai pajautęs, kas yra kūrėjo socialinė atsakomybė. Jis išbandė naują amplua, su režisieriumi Naubertu Jasinsku sukūrė performansą „Pilėnai*“. Bendradarbiaudamas su „Meno ir mokslo laboratorija“ ir atsispirdamas nuo šio istorinio įvykio, duetas analizuoja, kaip lietuvių tautos sąmonėje formavosi vyriškumo idėjos, ieško atsakymų, kaip kurti naujus tarpusavio veikimo modelius, pabrėžiančius atvirumą, jautrumą ir empatiją, taip pat žvelgia į lietuvių rezistencijos scenarijus ir, paveikti karo atmosferos, mąsto apie kitoniškus pasipriešinimo būdus. Su Matu Dirginčiumi kalbamės apie teatrą kaip mąstymo įrankį, menininką pasitikusius naujus kūrybinius iššūkius, su naujais amplua užklupusį socialinės atsakomybės jausmą ir, žinoma, vyriškumo apmąstymus.

Ved. Indrė Kaminckaitė

Nuotr. aut. Agnė Matulevičiūtė

Buvęs „Meno ir mokslo laboratorijos“ meno vadovas, „Auksinį scenos kryžių“ pelnęs aktorius, Eimunto Nekrošiaus mokinys šiuo metu ruošiasi dar vieno režisūrinio darbo pristatymui. „Cafe existans“ – taip vadinasi premjeros laukiantis imersinio – patyriminio – teatro spektaklis, kurį įkvėpė egzistencializmas. Ar Paulių Markevičių aplankė egzistenciniai apmąstymai kūryboje? Ar jis bėga nuo tradicinio dramos teatro, o gal jau aplankė noras į jį sugrįžti?

Ved. Indrė Kaminckaitė

Šokėjas ir choreografas, trupės „Nuepiko“ meno vadovas Marius Pinigis dažnai bendradarbiauja su įvairiais dramos teatrais ir režisieriais. Naujausi jo kaip choreografo darbai dramos teatre – režisierės Mildos Emilijos Mičiulytės „Baltaragio malūnas“ Alytaus miesto teatre ir Juozo Miltinio dramos teatro bei režisieriaus Aleksandro Špilevojaus „Makbetas“. Anot Mariaus, dirbdamas su dramos teatro kūrėjais, jis neretai išgirsta šokį nuvertinančių replikų: mes vaidinam, o čia tik šokis. Pokalbis apie choreografo bandymus pastovėti už šokį, apie darbą su teatralais, kurių raiška yra ne judesys, o žodis, apie judesį bei šokį vis labiau atrandantį dramos teatrą ir Mariaus Pinigio norą išbandyti aktoriaus amplua.

Ved. Indrė Kaminckaitė

Aktorius, dramaturgas, režisierius Justas Tertelis – itin mylimas Lietuvos teatrų festivalių publikos ir žiuri. Vien per pastaruosius kelis mėnesius už monospektaklį „PRAeis“ jis pelnė geriausio vyro vaidmens apdovanojimus „Lietuvos teatrų pavasaryje“ ir festivalyje „Vaidiname žemdirbiams“. Kas pavergia festivalių publikas, pelno jų simpatijas? Kaip, kelis kartus tapus mylimiausiu auditorijos kūrėju, išvengti rizikos pataikauti jai? Kuo Lietuvos teatro festivalių vertinimo komisijų požiūris iš esmės kitoks nuo scenos menų kritikų? Apie apdovanojimus, jų subjektyvumą ir tai, ko žmonės ieško teatre, – pokalbis su Justu Terteliu.

Ved. Indrė Kaminckaitė