Žiemojimas su opera. Girta kareivio sąžinė Albano Bergo „Voceke‪“‬ Arijos dekonstrukcija

„Kodėl pasaulis toks liūdnas?“ – vidury nakties kareivinėse retoriškai klausia girtas pameistrys Albano Bergo operoje „Vocekas“. Pirmojo Pasaulinio karo metu parašytos operos centre – skurstantis kareivis Vocekas. Tam, kad nors kiek užsidirbtų ir galėtų išlaikyti savo nesantuokinį sūnų ir jo mamą Mari, Vocekas skuta barzdą kapitonui ir dalyvauja vietinio gydytojo fanatiškuose medicininiuose eksperimentuose. Žmonės aplink jį – smerkia ir aiškina, kaip gyventi, nematydami vis silpstančios Voceko fizinės ir emocinės sveikatos. Kur rasti atjautos kareiviui, kuris paliktas vienas dorotis ne tik su savo finansine padėtimi, bet ir karo paveikta psichika?

Alkoholis ir buitinė filosofija visais laikais eina greta. Taip ir šioje Pameistrių scenoje tavernos sode, atveriančioje operos siūlomą būdą suprasti pasaulį šovinizmo, dehumanizacijos ir žiaurumo kontekste, matome du girtus pameistrius. Vienas tamsus nihilistas, kitas – džiaugsmingas naivuolis. Kuris iš jų teisus nei Bergas, anei libreto autorius Georgas Büchneris neatsako. Galbūt tas, kuris ilgiau išliks budrus.

Baritonas Modestas Sedlevičius Pirmąjį Pameistrį, optimistą, dainavo Milano La Scala operos scenoje. Iš pradžių išsigandęs, kaip tokioje suktoje dodekafoninėje harmonijoje reikės rasti savo toną, vėliau „Voceko“ sudėtingoje partitūroje pasakoja radęs neįtikėtiną daugiasluoksniškumą.

Filosofui, muzikologui Edvardui Šumilai „Vocekas“ labai svarbus. Jis pasakoja, kad dauguma geriausių ekspresionistinės muzikos pavyzdžių įkvėpti ne tik karo, bet dar prieš jį kilusio šovinizmo protrūkio. Tokiuose socialiai jautriuose kūriniuose kaip šis, laikmečio kūrėjai siekė pasakoti sisteminės priespaudos paveiktųjų istorijas. Toks ir Vocekas: kenčiantis nuo kariuomenės subordinacijos ir finansinio nepritekliaus.

Buvęs specialiųjų operacijų pajėgų karininkas Aurimas Navys mėgsta operą, o ypač tokią, kurioje gali atpažinti sau artimų patirčių. Jis sako, kad „Vocekas“ – tai opera apie kareivio, nuolat susiduriančio su mirtimi ir žudymu, gyvenimą. Karas pakeičia kario psichiką. Kasdien susidurdamas su mirtimi, karys atbunka, tačiau vis dar lieka žmogumi. Jaučiančiu ir turinčiu neramią sąžinę.

Prodiuseriai Adomas Zubė ir Elžbieta Radušytė