59 min
[S01E04] Kristina Razminienė: dukra man priminė, ką reiškia mylėti besąlygiškai Kalba mamos
-
- Mental Health
Tapk KALBA MAMOS bendruomenės dalimi ir klausyk pilnų pokalbių, dalyvauk mamų rytmečiuose, Discord'o pokalbiuose, Knygų klube bei kitose tik bendruomenei skirtose veiklose. Visą informaciją rasi www.kalbamamos.lt. Nori tik klausytis pokalbių? Prenumeruok tinklalaidę KALBA MAMOS „Spotify“ platformoje.
Kristina Razminienė buvo viena iš mamų, kurioms rašiau apie „Kalba mamos“ tinklalaidės idėją. Pamenu, pačioje pradžioje buvo tikrai nedrąsu, todėl diskutavau su pažįstamomis ir nepažįstamomis mamomis, klausdama, ar, jų nuomone, tokių pokalbių apskritai reikia.
Kristina pasidalino, jog prieš keletą metų mintyse nešiojosi panašią idėją ir net pavadinimas, pasirodo, jos galvoje sukosi toks pat.
Šio pokalbio metu su Kristina nemažai kalbėjome apie socialinius tinklus, į kuriuos ji su tinklaraščiu „Vaikų reikalai“ 2017 metų pradžioje įžengė tvirtai žinodama, ko iš šios veiklos tikisi, o pasiekė viską ir dar daugiau: socialiniai tinklai jai suteikė galimybę dirbti sau, pasirinkti klientus, kuriems nori dirbti, netgi žmones, kuriuos šiandien ji jau gali vadinti draugais, o taip pat ir daug laiko su dukra Julija namuose derinant darbus.
Julijos gyvenimas, po sudėtingo nėštumo, prasidėjo šiek tiek anksčiau, nei buvo tikėtasi – mergaitė gimė 37 savaičių, jos svoris nesiekė 3 kilogramų, buvo 50 cm ūgio. Į klausimą, kaip jai sekėsi pamilti po nėštumo ir cezario pjūviu pasibaigusio gimdymo pasikeitusį kūną, Kristina atsakė, jog nėštumas buvo per sudėtingas, o laimė gimus vaikui – per didelė, kad šie dalykai rūpėtų. Viskas natūraliai nukeliavo į antrą planą: ir kūnas, ir randai, ir svarstymai apie svorį.
„Man nėra nė vienos dienos, kad nepagalvočiau, jog mano vaikas yra stebuklas. Ir nėra nė vienos dienos, kad aš ją priimčiau kaip savaime suprantamą dalyką. Nes buvo daug momentų, kai galėjo jos nebūti ir aš galėjau niekada netapti mama“, – sako Kristina.
Šiandien ji džiaugiasi, kad kai gimė dukra, socialiniai tinklai dar nebuvo tokie populiarūs ir tai, anot jos, buvo vienas nuostabiausių dalykų, nes ji praleido daugybę laiko su dukra, be pašalinių, svetimų akių, iš kitapus ekrano stebinčių ir komentuojančių tavo dienos ritmą, kiek laiko reikėtų žindyti, kur ir kada migdyti ir į kokius būrelius geriausia leisti vaiką.
Žinoma, šiandien kiekvienas iš mūsų taip pat turime galimybę pasirinkti, kiek norime savo gyvenimo viešinti, ar mūsų buvimas socialiniuose tinkluose apskritai turi prasmę ir tikslą, bet kartais tikrai labai lengva įkristi į savęs lyginimosi spąstus su kitais, net jei ir nesidalini savo gyvenimu.
Su Kristina kalbėjome, kokie sau užduodami klausimai gali padėti to išvengti.
Kviečiu klausytis.
Ačiū Vilniaus universiteto radijo stočiai START FM už galimybę įrašyti šį pokalbį.
Marija
Tapk KALBA MAMOS bendruomenės dalimi ir klausyk pilnų pokalbių, dalyvauk mamų rytmečiuose, Discord'o pokalbiuose, Knygų klube bei kitose tik bendruomenei skirtose veiklose. Visą informaciją rasi www.kalbamamos.lt. Nori tik klausytis pokalbių? Prenumeruok tinklalaidę KALBA MAMOS „Spotify“ platformoje.
Kristina Razminienė buvo viena iš mamų, kurioms rašiau apie „Kalba mamos“ tinklalaidės idėją. Pamenu, pačioje pradžioje buvo tikrai nedrąsu, todėl diskutavau su pažįstamomis ir nepažįstamomis mamomis, klausdama, ar, jų nuomone, tokių pokalbių apskritai reikia.
Kristina pasidalino, jog prieš keletą metų mintyse nešiojosi panašią idėją ir net pavadinimas, pasirodo, jos galvoje sukosi toks pat.
Šio pokalbio metu su Kristina nemažai kalbėjome apie socialinius tinklus, į kuriuos ji su tinklaraščiu „Vaikų reikalai“ 2017 metų pradžioje įžengė tvirtai žinodama, ko iš šios veiklos tikisi, o pasiekė viską ir dar daugiau: socialiniai tinklai jai suteikė galimybę dirbti sau, pasirinkti klientus, kuriems nori dirbti, netgi žmones, kuriuos šiandien ji jau gali vadinti draugais, o taip pat ir daug laiko su dukra Julija namuose derinant darbus.
Julijos gyvenimas, po sudėtingo nėštumo, prasidėjo šiek tiek anksčiau, nei buvo tikėtasi – mergaitė gimė 37 savaičių, jos svoris nesiekė 3 kilogramų, buvo 50 cm ūgio. Į klausimą, kaip jai sekėsi pamilti po nėštumo ir cezario pjūviu pasibaigusio gimdymo pasikeitusį kūną, Kristina atsakė, jog nėštumas buvo per sudėtingas, o laimė gimus vaikui – per didelė, kad šie dalykai rūpėtų. Viskas natūraliai nukeliavo į antrą planą: ir kūnas, ir randai, ir svarstymai apie svorį.
„Man nėra nė vienos dienos, kad nepagalvočiau, jog mano vaikas yra stebuklas. Ir nėra nė vienos dienos, kad aš ją priimčiau kaip savaime suprantamą dalyką. Nes buvo daug momentų, kai galėjo jos nebūti ir aš galėjau niekada netapti mama“, – sako Kristina.
Šiandien ji džiaugiasi, kad kai gimė dukra, socialiniai tinklai dar nebuvo tokie populiarūs ir tai, anot jos, buvo vienas nuostabiausių dalykų, nes ji praleido daugybę laiko su dukra, be pašalinių, svetimų akių, iš kitapus ekrano stebinčių ir komentuojančių tavo dienos ritmą, kiek laiko reikėtų žindyti, kur ir kada migdyti ir į kokius būrelius geriausia leisti vaiką.
Žinoma, šiandien kiekvienas iš mūsų taip pat turime galimybę pasirinkti, kiek norime savo gyvenimo viešinti, ar mūsų buvimas socialiniuose tinkluose apskritai turi prasmę ir tikslą, bet kartais tikrai labai lengva įkristi į savęs lyginimosi spąstus su kitais, net jei ir nesidalini savo gyvenimu.
Su Kristina kalbėjome, kokie sau užduodami klausimai gali padėti to išvengti.
Kviečiu klausytis.
Ačiū Vilniaus universiteto radijo stočiai START FM už galimybę įrašyti šį pokalbį.
Marija
59 min