Homo cultus. Istoriko teritorija LRT

Balandžio 12 d. duris atvėrė restauruoti ir šiuolaikiniam miesto gyvenimui pritaikyti Sapiegų rūmai. Naujieji rūmų šeimininkai – Šiuolaikinio meno centro kolektyvas – pakvietė penkias išskirtines asmenybes (Andrių Arutunian, Renatą Dubinskaitę, Moniką Kalin, Liną Lapelytę, Kristupą Sabolių) sukurti garsinius kūrinius, istorijas, patirtis, kurie ragina tirti ir pažinti Sapiegų rūmų erdves, istoriją, aplinką, su rūmais susijusius žmones.
Šiuos garso kūrinius galima susirasti ir išgirsti Sapiegų rūmų internetinėje svetainėje.

Pokalbis apie bandymus apmąstyti Sapiegų rūmų kaip atminties vietos reikšmę XXI amžiaus Lietuvos visuomenei, pastangas kurti naują šių rūmų tapatybę ir pastarąją tapatybę išreiškiančias istorijas.

Ką daryti su nei atkurta, nei įsivaizduota, nei išgyventa praeitimi? Kaip vyksta vaizduotės dialogas su istorija? Kuomet meninė tiesa tampa svarbesnė už mokslinius teiginius? Kodėl naujiems pasakojimams apie praeitį reikia ne tik iki skausmo pažįstamų didingų naratyvų arkų, bet ir mūsų gebėjimo pastebėti iki šiol nežinomus arba neįvertintus žmones, įvykius, reiškinius?

Pokalbis su kuratore Asta Vaičiulyte, menotyrininke ir senosios baroko muzikos atlikėja Renata Dubinskaite, filosofu, scenaristu, rašytoju, prof. Kristupu Saboliumi.

Ved. Aurimas Švedas

Kokią reikšmę italų literatūroje užima rašytojas Primo Levi (1919-1987)? Kokį įspaudą vieno žymiausių holokausto liudytojų Europos literatūroje kūryba yra palikusi italų visuomenės kultūrinėje ir politinėje savimonėje? Ar XXI a. P. Levi tekstai patenka į taip vadinamą italų kultūrinį kanoną?
„Levis nerėkė, nepuolė, nekaltino todėl, kad nenorėjo rėkti. Jis norėjo kur kas daugiau: kad suriktų skaitytojas“, - teigė jo bičiulis, italų rašytojas Ferdinando Camon. Kaip būtų galima nusakyti egzistencinę P. Levi kaip žmogaus ir kaip rašytojo programą? Ko jis siekė pasakodamas istorijas, liudydamas ir ieškodamas atsakymų į žmogaus protui nepakeliamus klausimus?
Kokias svarbiausias idėjas, pasinaudodamas chemija kaip pretekstu ir cheminiais elementais kaip metaforomis, siekė atskleisti P. Levi savo knygoje „Periodinė elementų lentelė“, 2023-iųjų pabaigoje pasirodžiusioje lietuvių kalba?
Lietuviškai yra prieinamos dvi P.Levi knygos – jau minėta „Periodinė elementų lentelė“ ir „Jei tai žmogus“ (pirmasis leidimas – 2003 metais).
Kokius dar šio italų rašytojo tekstus reikėtų išsiversti į lietuvių kalbą, perskaityti ir dėmesingai aptarti?

Pokalbis su P. Levi knygos „Periodinė elementų lentelė“ vertėja Toma Gudelyte, istoriku, Lietuvos istorijos instituto mokslininku dr. Andrea Griffante, literatūrologu, italų literatūros dėstytoju, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto docentu Dainiumi Būre.

Ved. Aurimas Švedas

Kaip yra susijusi istorija ir teisė?
Anot žymaus prancūzų istoriko Henry Rousso, praeities tyrinėtojai mąstydami apie blogio raišką istorijoje neturėtų atlikti prokurorų, advokatų ar teisėjų vaidmens. Istorikai, H.Rousso nuomone, visų pirma privalo mėginti suprasti, ką teko patirti Aušvico koncentracijos stovykloje įkalintiems žmonėms. Tuo pat metu praeities tyrinėtojai privalo perprasti bei paaiškinti, kas lėmė šioje koncentracijos stovykloje dirbusiųjų komendantų, prižiūrėtojų, medikų, budelių etc. elgesį. O kokį tikslą, mąstydami apie XX a. istoriją, visų pirma sau kelia teisininkai? Kokią prasmę jie įdeda į žodžius „atstatyti istorinį teisingumą“?
2024 m. kovo 25 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje buvo pristatyta doc. dr. Dovilės Sagatienės atlikto tyrimo ataskaita „Istorinės atminties teisinis reguliavimas Baltijos valstybėse“. Ką atskleidė pastarasis tyrimas? Kokius etapus galima būtų išskirti Baltijos šalių istorinės atminties reguliavimo procese Nepriklausomybės epochoje? Ar tarp Latvijos, Estijos ir Lietuvos sukurtų įstatymų, reguliuojančių su istorine atmintimi susijusius reiškinius bei procesus, galima būtų įžvelgti kokių nors esmingesnių skirtumų?
Kiek Baltijos valstybių istorinės atminties įstatymai atitinka Europos žodžio laisvės standartus?
Tyrimas baigiamas keturiomis politikos įgyvendinimo rekomendacijomis. Pirmoji skamba taip: „Gerinti dvejopų istorinės atminties įstatymų saugumo pažadų supratimą”. Kaip šį teiginį reikėtų suprasti? Antroji rekomendacija: „Skatinti tyrinėjimus, savirefleksiją ir atviras diskusijas tiek apie sovietų okupacijos laikotarpį, tiek apie nacių okupacijos laikotarpį“. Kokio pobūdžio diskusijų mums trūksta?
Trečioji ir ketvirtoji rekomendacijos kalba taip pat apie labai aktualius dalykus: tolesnes Baltijos šalių ir žydų pastangas žengti susitaikymo link (rekomendacija skiriama visų pirma Latvijai ir Lietuvai) bei poreikį Estijai bei Latvijai skatinti savąjį istorijos supratimą rusakalbių bendruomenėse. Taigi, reikia ne tik tam tikrus dalykus teisiškai reglamentuoti, drausti, bausti, bet ir ieškoti bendro supratimo bei santarvės?
Istorikai, kalbant apie teisinį istorinės atminties reguliavimą arba kietą atminties politiką iš principo laikosi nuomonės „mažiau yra daugiau“. O kokią formulę šiuo atveju naudoja teisininkai?

Pokalbis su teisininke, teisės istorike, atminties studijų eksperte doc. dr. Dovile Sagatiene.

Ved. Aurimas Švedas

(E. Paulausko nuotr.)

Ursula K. Le Guin (1929 – 2018) buvo filologė, dėstytoja, publicistė, poetė, rašytoja, vertėja, rašiusi smulkios formos prozą, kūrusi vaikams, o taip pat - išbandžiusi savo jėgas ir science fiction bei fantasy žanruose. 2023-iųjų rugpjūčio 17 d. New York Times išspausdintame straipsnyje apie šią iškilią asmenybę sakoma: „Ji pakeitė science fiction žanrą visiems laikams“.
Tuo pat metu Lietuvos skaitytojams Ursula K. Le Guin kol kas vis dar mažai pažįstama. Ką reikėtų žinoti apie šią iškilią asmenybę tiems, kuria tik dabar atranda jos kūrybą?
2023-iųjų pabaigoje lietuvių kalba pasirodžiusi knyga „Kairė tamsos ranka“ priklauso vienam iš dviejų, Ursula K. Le Guin, plėtotų iš išpuoselėtų ciklų – „Hainiškajam ciklui“. Šis ciklas pasakoja apie Ekumenės lygą – tarpplanetinę organizaciją, kurios atstovai keliauja po visatą ir bando užmegzti ryšį su įvairiuose pasauliuose gyvenančiomis būtybėmis, kviesdamos jas prisijungti prie lygos, bendrauti, keistis žiniomis ir prekiauti. Ursula K. Le Guin pabrėžė, kad jos ciklą, sudarytą iš septynių romanų, galima skaityti nesilaikant knygų publikavimo chronologijos. Kas dar žinotina apie šį ciklą, prieš pradedant gilintis į tai, kas parašyta „Kairėje tamsos rankoje“?
„Paris Review“ 2013-ais metais apie Ursula K. Le Guin rašytame tekste galima rasti tokias eilutes: „Nė vienas kūrinys nesugriovė žanro taisyklių labiau nei „Kairė tamsos ranka“ (1969). Šiame romane, ketvirtojoje ciklo knygoje, Le Guin įsivaizdavo pasaulį, kurio gyventojai neturi pastovios lyties Knygos forma - pirminių šaltinių mozaika, tarpžvaigždinio etnografo užrašų knygelė - nuo dalykinių dienoraščio įrašų iki ateivių mitų fragmentų.“
Ar „Kairė tamsos ranka“ iš tiesų smarkiai keitė fantastinės literatūros rašymo taisykles?
Kuo ypatinga „Kairėje tamsos rankoje“ aprašoma Geteno planeta ir jos gyventojai, su kuriais bando užmegzti ryšį Ekumenės lygos atstovas Dženlis Ai?
Kodėl Ekumenės lygos pasiuntiniui nesiseka? Ko jis nesupranta?

Pokalbis su knygos „Kairė tamsos ranka“ vertėja Anita Kapočiūte ir politologu, politikos apžvalgininku, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentu Mažvydu Jastramskiu.

Ved. Aurimas Švedas

Gidas dirbdamas su grupe turi kurti galimybes pramogai (pasakodamas ko paragauti, ką įsigyti, kur nusifotografuoti). O kiek šalia pramogų karuselės dar lieka erdvės istorijos žinioms? Ar jos svarbios gido darbe?
Jei istorijos atostogaujantiems keliautojams vis tik reikia, tada lieka atviras klausimas - kokios istorijos? Kaip ji paprastai dalyvauja gido ir kelionių vadovo pasakojime? Kaip istoriją reikia “paserviruoti” keliautojų būriui, kuriame yra labai įvairūs žmonės? Kiek minučių atostogautojų grupė gali išlaikyti dėmesį ir priimti dalykinę informaciją apie istorinius įvykius, asmenybes, reiškinius, architektūros paminklus?
Kaip keliaujant su atostogautoju grupe lankomos skaudžią, trauminę istoriją menančios atminties vietos, kaip pasakojamos su šiomis vietomis susijusios istorijos?
Ar gidams kartais tenka patirti nusivylimo konkrečia vieta jausmą?
Koks yra Vilnius tradiciniuose gidų naratyvuose? Kaip Lietuvos sostinėma pristato užsieniečiams? Kokias temas, siužetus, istorijas gidai visų pirma bando “parduoti” turistams?
Ko labiausiai trūksta gidams, kurie ruošiasi vedžioti turistų grupes po Vilnių, Kauną, Klaipėdą, vežti juos į Nidą, Labarono girią arba Venties ragą?

Pokalbis su istoriku, keliautoju, gidu Vladu Liepuoniumi.

Ved. Aurimas Švedas

Kaip reikėtų suprasti žodžius, kad muzikavimas yra tyrimas? Ką įmanoma tirti grojant? Save? Pasaulį? Savo santykį su pasauliu?
Galima su draugais sukurti grupę ir po to visiems kartu pradėti mokytis groti. Galima surinkti į vieną grupę muzikantus profesionalus ir bandyti tarp šių žmonių sukurti geranorišką, draugišką atmosferą. Kuris kelias yra tinkamesnis roko grupei?
Kaip prasidėjo perkusininko Gintauto Gascevičiaus muzikavimas su „BIX“?
Prisimindamas pirmuosius muzikavimo su „BIX“ metus savo knygoje „Ginc ir išminties pedalas“, Gintautas Gascevičius rašo: „Prasidėjo repeticijos. Daug repetavome, filosofavome, netgi gyvenome studijoje. Studija buvo visiškai daugiafunkcinė: ir repeticijų kambarys, ir miegamasis, ir virtuvė. Kadangi studija buvo rūsyje, langų neturėjome, tad kada diena ar naktis – spręsdavome patys. Kartais savaitėmis neišeidavome į lauką. Tai buvo fantastiškas ir labai produktyvus laikas.“ Ką galima veikti užsidarius repeticijų kambaryje ištisas dienas ar net savaites?
Apie vieną iš ankstyvojo „BIX“ sąstato muzikantų Geraldą Jankauską - Džerį sakoma, esą jis buvo „grupės ideologu“. Kaip reikėtų suprasti šiuos žodžius?
Vienas iš pirmų svarbių ir didelių „BIX“ žingsnių link visuotinio pripažinimo buvo dalyvavimas 1988-aisiais vykusiame antrajame roko marše, kuris keliavo per Biržus, Šiaulius, Mažeikius, Tauragę, Kėdainius, Klaipėdą, Kauną ir Vilnių. Apie savo patirtį roko maršuose Gintautas rašo savo knygoje taip: „Tai buvo neįtikėtinos masinės šventės“.
Kiek tiesos yra rokerių dabar pasakojamose istorijose, kad roko maršuose jiems rūpėjo ne tik rokenrolas bet ir Tėvynės laisvė?
Kada ir kaip „BIX“ vadybininko Mariaus Brasiūno dėka pradėjo ardyti geležinę užtvarą ir išvyko į Vakarus? Kur važiuota, kokiose scenose grota? Kokias išgyvenimo žaidynes septynių muzikantų grupei tuo metu reiškė kelionė traukiniais? Kuomet „BIX“ nusprendė nebesikankinti ir išvyko į kelionę su unikaliu autobusu „Ikarus“?
„BIX“ aukso amžius – XX a. 10 dešimtmetis. Tai laikas kai skirtingi Lietuvos miestai turėjo savo skambesį. Kaip paskutiniame XX a. dešimtmetyje skambėjo Šiauliai?

Pokalbis su performeriu, perkusininku, kompozitoriumi, grupės „BIX“ muzikantu Gintautu Gascevičiumi.

Ved. Aurimas Švedas
(E. Ščerbinskaitės nuotr.)