[S01E05] Austėja Tolutienė: Nėra vieno recepto – turi pajausti, kas tau tinka Kalba mamos

Tapk KALBA MAMOS bendruomenės dalimi ir klausyk pilnų pokalbių, dalyvauk mamų rytmečiuose, Discord'o pokalbiuose, Knygų klube bei kitose tik bendruomenei skirtose veiklose. Visą informaciją rasi ⁠⁠⁠⁠www.kalbamamos.lt⁠⁠. Nori tik klausytis pokalbių? Prenumeruok tinklalaidę KALBA MAMOS „Spotify“ platformoje.

Kviečiu klausytis jaukaus pokalbio su mano bičiule Austėja Tolutiene. Mūsų su Austėja pažintis ir draugystė, drįstu sakyti, įgavo visai kitą atspalvį, kai tą pačią parą netikėtai abi atsidūrėme tuose pačiuose gimdymo namuose. Todėl augindamos sūnus, tarp kurių – tik dienos skirtumas – vis susirašydavom ir pasidalindavome tam tikrų laikotarpių džiaugsmais ir iššūkiais, viena kitą šiek tiek nuramindamos. 

Austėjos, jos vyro Vytenio ir sūnaus Mykolo šeimą šių metų rugpjūčio gale papildė dvynukai – Adelė ir Rapolas. Kai sužinojau, kad Austėja tapo trijų vaikų mama, parašiau jai, pasveikinau, pasidžiaugėm ir su tuo džiaugsmu išplaukė jos nuoširdus noras pasidalinti savo patirtimi ne tik su manimi, bet ir su kitomis mamomis.

Aš be galo apsidžiaugiau, nes jos istorija tikrai įkvepianti ir mane asmeniškai kažkaip ramina. Austėja dalinosi pirmojo gimdymo istorija, kuris pasibaigė cezario pjūvio operacija, apie nežinomybę ir įtampą pačioje pradžioje, kai viskas vyksta visiškai ne taip, kaip tikėjaisi. Apie pusę metų užsitęsusią melancholiją, apie tai, kodėl neramina ir neguodžia aplinkinių pasakymas, kai tau sunku, kad „tai tik etapas, vėliau bus geriau, pakentėk“.

Kalbėjome apie didelių lūkesčių atnešamus didelius nusivylus ir savigraužą, kad padarei kažką ne taip, ne viską, ką galėjai, apie smulkmenas, kurios iš esmės palengvina mamos, šeimos gyvenimą ir savijautą. Ir apie antrąjį – dvynukų – gimdymą su dula, kas jai padėjo nurimti, nusiteikti ir laukti jo neįsikabinus į kokią nors vieną viziją.

Jaučiuosi labai dėkinga Austėjai, kad ji pasidalino savo augimo keliu ir žingsniais, kuriuos žengus, jai palengvėjo: ji kalbėjo apie lūžį ir priimtą sprendimą apsilankyti pas psichologę, skambutį į „Tėvų liniją“ vaikštant parke, kai grįžus namo su dvynukais, buvo labai nelengvas etapas priimant dvimečio sūnaus jausmus ir išgyvenimus, apie skambutį draugei, susibūrimą, maldos grupę su mamomis, kur dalinantis iššūkiais ir džiaugsmais ji pradėjo jaustis tvirtesnė savo kelyje, ramesnė dėl savo sprendimų.

Klausiau jos ir vėl galvojau apie tai, kokius stiprius išgyvenimus, reikšmingus pokyčius mums gali dovanoti motinystė. Kiek ji suteikia progų sustiprėti, progų sukniubti, pažinti save naujai, pamatyti, kaip sako Austėja, kiek „šešėlio“ dar yra tavyje, gerai įspirti sau į užpakalį, stumtelėti ir vėl atsitiesti, užaugti, išmokti skaudžias pamokas ir džiaugtis gyvenimu, sugebėti leisti jam tekėti sava vaga. Leisti kitiems tavimi pasirūpinti ir stengtis iš savęs nereikalauti per daug.

Kviečiu klausytis ir dėkoju Vilniaus universiteto radijo stočiai START FM už galimybę įrašyti šį pokalbį.

Kalbėkime, mamos.

Linkėjimai, Marija