Pirmas sakinys LRT

Daug metų Lietuvos literatūra, drama, kinas sulaukia kritikos, esą trūksta „gerų istorijų“, nemokama sukalti gero siužeto, net sukurti tvarkingos pasakojimo struktūros, tarytum lietuviai iš tiesų būtų lyrikų tauta, kuriai lemta rašyti eilėraščius, bet ne regzti ilgas istorijas.

Tokios kritikos galima girdėti iki šiol. Bet ar ji nėra išsakoma iš inercijos? Ar pastarųjų metų išėjusios lietuvių autorių knygos, filmai, pjesės nerodo, kad geros istorijos kartelė įveikta?

Apie tai „Pirmame sakinyje“ kalbamės su kino scenariste ir režisiere Egle Vertelyte, rašytoja Laura Sintija Černiauskaite ir profesionalia istorijų žodžiu pasakotoja Milda Varnauskaite.

Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta

Pirmiausia ją pažįstame kaip žymią literatūrologę ir ilgametę literatūros dėstytoją, keliasdešimties monografijų ir eseistikos knygų autorę. Tačiau Viktorija Daujotytė rašo ir poeziją, Eglės Juozapos slapyvardžiu yra išleidusi ir romaną.

Ar jai reikėjo savyje prislopinti rašytoją, ir kaip šios autorės kūrybą vertina literatūrologė? „Pirmame sakinyje“ su Viktorija Daujotyte kalbamės apie mokslinius ir grožinius sakinius.


Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta

„Keliautojas keliauja, rašytojas rašo. Kuo daugiau keliauju, tuo mažiau rašau. Aha, jau žinau: keliauju tam, kad nerašyčiau“, – Stokholmo senamiesčio restoranėlyje „Café Tabac“ 2000-aisiais rašė Rolandas Rastauskas.

Kelionių ir klajonių knyga, pavadinta „Verkianti bronza“, – tai rinktinė šio rašytojo eseistika, atverianti ir geografinį, ir intelektualinį autoriaus žemėlapį.

Keliaudami tekstais ir miestais su R. Rastausku kalbamės apie naująją jo knygą ir sakinį kaip svarbiausią rašytojo kelionę.

Nuotraukoje – RoRa Airijoje. Autorius – Remigijus Treigys.

Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta

Turbūt niekas nesiginčytų, kad Judita Vaičiūnaitė užima reikšmingą vietą XX amžiaus Lietuvos poezijos kanone. Tačiau, po jos mirties praėjus daugiau nei dviem dešimtmečiams, jos kūrybos nebegalime skaityti taip pat, kaip praėjusio šimtmečio aštuntame ar dešimtame dešimtmetyje.

Literatūrologę Gintarę Bernotienę, kuri yra sudariusi J. Vaičiūnaitės kūrybos tritomį ir parašiusi jai skirtas dvi monografijas, pakvietėme pasikalbėti apie galimybę į šios kūrėjos poeziją žiūrėti nauju žvilgsniu, permąstyti jai lipinamą miesto poetės ir kitas etiketes naujos kultūros, naujų poečių ir poetų kartų, naujų pastangų permąstyti XX amžiaus antros pusės literatūrą kontekstuose.

„Pirmas sakinys“ su Gintare Bernotiene – apie J. Vaičiūnaitės įtaką lietuviškajai poezijai, jos poezijos kelią į kitas kalbas, jos intymumą ir intelektualumą, poetės lyginimą su kitais poetais ir buvimą tarp kitų poetų.

Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta

Kritika yra neatsiejama ir būtina kultūros dalis, tačiau jos sulaukiančioms rašytojoms ir rašytojams, ypač jei ji neigiama, vis tiek dažnai yra sunku kritiką ramiai priimti ir rašyti toliau.

Psichologė psichoterapeutė, rašytoja Genovaitė Bončkutė-Petronienė yra pasakojusi, kaip po jos romanų pasirodymo sulaukdavusi nemažai kritikos, kartais - ir visai neobjektyvios.

„Pirmame sakinyje“ su ja kalbamės apie konstruktyvią ir nepelnytą kritiką, jos poveikį rašančiam žmogui, apie sunkias pastangas, išgirdus kritiką, „atskirti kūrinį nuo autoriaus“, ir būdus, kaip susigyventi su šia neišvengiama kultūrinio gyvenimo dalimi.

Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta

Pastaraisiais metais lietuvių kalba pasirodė bent keletos pačių ryškiausių kino režisierių knygos – Wernerio Herzogo, Michelangelo Antonioni, Davido Lyncho, Piero Paolo Pasolini, Federico Fellini.

Šie tekstai – nuo poezijos iki atsiminimų – leidžia geriau susipažinti su kino meistrais ir labiau suprasti jų kinematografijos kūrinius, bet taip pat yra įdomūs ir vertingi kaip literatūra.

Apie „Odilės“ ir kitų leidyklų į Lietuvą atneštą literatūrinę kino režisierių bangą kalbamės su vertėja Zita Baranauskaite-Danieliene ir kino kritike Izolda Keidošiūte.

Nuotraukoje – režisierius Davidas Lynchas. Vida Press nuotr.

Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta