Homo cultus. Istoriko teritorija LRT

Kaip dailėtyrininkė, LRT Klasika laidos „Iš balkono“ kūrėja Laima Kreivytė mokėsi kuratorės amato ir meno? Kokios parodos, žmonės, meno kūriniai, pokalbiai teikė įkvėpimo, rodė kokiu būdu galima panaudoti erudicijos ir vaizduotės „instrumentus“ kuratorės darbe?
Kaip gimė paroda „Neįrėmintos: Leis, Tabaka, Rožanskaitė“?
Ką vėlyvajame sovietmetyje menininkui reikėjo padaryti, kaip pasielgti, jog užsidirbtum epitetą „neįrėmintas“? Ar vyrams ir moterims tuo metu „leistina – neleistina“ ribos skyrėsi?
Kaip trys sovietmečio Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje gyvenę menininkės – Mallė Leis, Maija Tabaka, Marija Teresė Rožanskaitė – suvokė savo tapatybę, egzistencinę situaciją, pašaukimą, savirealizacijos galimybes ir kaip savo mintis išreiškė kūryboje?
Trys kūrėjos, gyvendamos nelaisvoje visuomenėje, rūpinosi savo vidinės laisvės erdve ir, susiklosčius palankioms aplinkybėms, bandė ją išplėsti. O kaip šias menininkes veikė išorinis spaudimas „būti kaip visiems“?
Parodą „atidarančiame tekste“ rašoma: „Pavadinimas „Neįrėmintos“ nurodo ne tik ribas, pralaužtas visų trijų menininkių kūriniais, bet ir naujus interpretavimo horizontus, kuriuos sukuria kiekvienos iš jų darbai“. Kokios naujos Leis, Tabaka ir Rožanskaitės darbų interpretavimo galimybės mums atsiveria šiandien?

Pokalbis su dailėtyrininke, LRT Klasika laidos „Iš balkono“ kūrėja, kuratore Laima Kreivyte.

Ved. Aurimas Švedas

Pokalbis apie čekų mąstytojo fenomenologo Jano Patočkos paieškas, kaip įmanomas filosofinis atsakas blogiui.
Kokius svarbiausius šio mąstytojo gyvenimo riboženklius reikėtų žinoti, kad galėtume suprasti kaip filosofas gyveno, ko mokė ir kokius tekstus jis rašė? Kodėl J. Patočka jo biografiją bei kūrybą interpretavusių žmonių kartais vadinamas „Prahos Sokratu“?
Kodėl „Prahos Sokratas“ labai kritiškai žvelgė į Vakarų sukurtą technologinę civilizaciją? Kokios aplinkybės lėmė J. Patočkos sprendimą prisidėti prie disidentų judėjimo „Chartija 77“ taip prisiimant didžiulę atsakomybę ir riziką?
Kodėl pasiaukojimas yra viena iš svarbiausių J. Patočkos mokymo temų? Kaip reikia suprasti šio mąstytojo idėją, jog „pasiaukojimas dėl nieko“ padeda įveikti technologinį pasaulio supratimą ir atveria naujo santykio su tiesa ir Būtimi galimybę? Kaip ir kada galimas „pasiaukojimas dėl nieko“? Kokiu būdu pasiaukojimo veiksmas J.Patočkai siejosi su oponavimu sovietinės civilizacijos steigiamiems gyvenimo ir veikimo principams?
Kaip reikėtų suprasti kitą J. Patočkos tezę, jog „autentiškas pasiaukojimas formuoja sukrėstųjų solidarumą“? Kas jo mokyme yra „sukrėstieji“? Apie kokį solidarumą šiuo atveju eina kalba?
Kur lygtyje „pasiaukojimas = moralinis apsisprendimas“ yra vieta intelektualui? Ar pasiaukojimas kaip moralinis apsisprendimas J.Patočkos mokyme susijęs su politiniu veikimu?
Kokius pavyzdžius iš XX a. Lietuvos visuomenės istorijos būtų galima paminėti, kuomet (galbūt) radosi sukrėstųjų solidarumas?
Kaip bene svarbiausios J. Patočka idėjos apie tai, jog reikia gyventi tiesoje ir rūpintis siela, o taip pat – samprotavimas apie pasiaukojimo vertę ir prasmę, skamba XXI amžiaus žmogui, kuris, atrodo, jau pamiršo XX a. totalitarizmų paspęstus spąstus žmogaus sielai?
Ar šis mąstytojas nėra pernelyg senamadiškas ir patetiškas hipsterio, gyvenančio liberalioje demokratijoje, požiūriu?

Pokalbis su filosofu, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoju dr. Simu Čelutka.

Ved. Aurimas Švedas

Šių metų birželio 9-ąją dieną minėsime 95-ąsias rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus gimimo metines.
„Kas yra Grigorijus Kanovičius?“ - šis klausimas tapo vienos iš laidos pokalbininkių Rimos Kasperionytės teksto kurį 2019-aisiais publikavo žurnalas „Metai“, pavadinimu. Kaip į pastarąjį klausimą būtų galima atsakyti 2024-aisiais?
G. Kanovičius yra vedlys į sunaikintą Lietuvos žydų pasaulį, šio žmogaus atminties erdvėje buvo išsaugoti ir sugrąžinti į gyvenimą dalykai, kurie buvo pasmerkti nebūčiai. Be to, rašytojas pasakoja mums ne tik apie Vilnių - Lietuvos Jeruzalę, bet kviečia paklajoti po kitus Lietuvos miestus ir miestelius, kuriuose šimtmečius gyveno žydai, o taip pat – byloja apie gimtąjį Jonavos štetlą, sunaikintą bet atgimusį jo knygose.
Kiek G. Kanovičiaus ryšys su Jonava yra svarbus šiandienos miesto gyventojų savivokai, jų tapatybei?
Kada, kur ir kokie renginiai vyks Jonavoje, paminint 95-ąsias G. Kanovičiaus gimimo metines?
Apie kokius dar egzistenciškai svarbius dalykus kalba rašytojas iš savo kūrinių puslapių mums, gyvenantiems įvairių sukrėtimų akivaizdoje, apimtiems karo nuojautos, jaučiantiems baimę?

Pokalbis su Grigorijaus Kanovičiaus sūnumi, rašytoju, Dingusio Štetlo muziejaus iniciatoriumi ir vadovu Sergejumi Kanovičiumi, literatūrologe Rima Kasperionyte, Jonavos Grigorijaus Kanovičiaus viešosios bibliotekos kultūros projektų vadove Kristina Adukaite, Jonavos Krašto muziejaus muziejininke Giedre Narbutaite-Kontrime.


Ved. Aurimas Švedas

Kas yra visuomeninė istorija (angl. „public history“)?
Visuomenine istorija užsiimančių istorikų veiklos Lietuvos mokslininkų bendruomenėje dažniausiai vertinamos skeptiškai. O kokią vietą „public history“ skiria šiuolaikinės istorijos teorijos, atminties studijų lauke, pagaliau – istorijos didaktikos plotmėje dirbantys specialistai Šiaurės Amerikoje arba Vakarų Europoje?
Kokiose sferose, kokiomis formomis neprofesionaliems istorijos tyrinėtojams bei populiarintojams pavyksta prisidėti prie istorinės kultūros kūrimo?

Pokalbis su Vilniaus universiteto profesore ir Lietuvos istorijos instituto mokslininke, kultūrologe, prof. Violeta Davoliūte.

Ved. Aurimas Švedas

Pokalbio tema – naujas Dalios Staponkutės paralelinių istorijų romanas „Vivat Regina!“, kurį išleido leidykla „Apostrofa“.
Kas yra paralelinių istorijų romanas? Kaip būtų galima nusakyti paralelinių istorijų romano santykį su paralelinėmis biografijomis?
Romano „Post scriptum“ D.Staponkutė rašo: „Šiame romane siekiau apmąstyti istorijos, politikos ir žmogiškosios būties paraleles, pasirinkusi dviejų Europos pakraščių, dviejų karalienių, dviejų moterų, dviejų meilės istorijų sugretinimą. Paralelės amžinos, jos nesusikerta, viena apie kitą nežino, atskirtos nustoja lyginimo stebuklo, o sugretintos viena kitą papildo ir, jei į jas giliniesi, padeda atverti istorinę tiesą ir geriau suprasti dabartį.“ Kokie dalykai atsiskleidė sugretinus venecijietės Kotrynos Kornaro (Caterina Cornaro, 1454-1510) ir lietuvės Barboros Radvilaitės (1520-1551) gyvenimus? Kaip paveikia žmogaus likimą gyvenimas pakraštyje, paribyje, paraštėje?
Romane išryškinama mintis – abi karalienės buvo matomos ir tuo pat metu nematomos. Pastarąją idėją pabrėžia ir knygos dailininkė Sigutė Chlebinskaitė. Ką įsižiūrėję į beveidžius karalienių portretus pamatysime? Dviejų moterų veikimo politiniame lauke, dviejų valdovų negalėjimo valdyti dramą? O gal moteris, iš kurių buvo mėginama pavogti jų likimą?
Keturių kūrinio struktūrą išlaikančias kolonų vaidmenį atlieka keturios emocijos: meilė, neapykanta, vienatvė, nostalgija. Kodėl praktiškai visi svarbiausi romano herojai yra supančioti nostalgijos tam kas patirta arba, deja, neišgyventa, voratinklio?
Nepaisant to, kad Kotryna Kornaro ir Barbora Radvilaitė gyveno visiškai skirtingose realybėse, šių moterų erdvėlaikį susiejo vyro figūra – mokytojas, filosofas Chrizostomas. Kas buvo šis žmogus, atkeliavęs iš pietų Europos į šiaurę, praleidęs LDK didelę savo gyvenimo dalį, ir savo pasakojimuose sukūręs dviejų valdovių portretus? Kaip ir kokiomis proporcijomis kuriant šio veikėjo portretą buvo sulietos meninė ir istorinė tiesos?

Pokalbis su filosofe, kultūrologe, vertėja ir rašyta Dalia Staponkute.

Ved. Aurimas Švedas

2024 metų gegužės 12 dieną dalyvausime referendume dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo. Šiame straipsnyje yra nusakomos sąlygos, kas gali gauti Lietuvos pilietybę. Referendumui teikiamas klausimas, ar Lietuvos piliečiai pritaria Konstitucijos pakeitimui, kad žmonės galėtų turėti Lietuvos ir kitų šalių pilietybę.
Pokalbio tema – kaip skirtingose epochose formavosi ir keitėsi Lietuvos valstybės piliečio samprata, kokias teises ir pareigas šie piliečiai turėjo, kaip ir kokiomis aplinkybėmis Lietuvos valstybės pilietybė buvo įgyjama arba prarandama?

Pokalbis su Lietuvos istorijos instituto ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto istorikais, prof. dr. Tamara Bairašauskaite, doc. dr. Eugenijumi Saviščevu, dr. Jonu Drungilu ir dr. Artūru Svarausku.

Ved. Aurimas Švedas