Homo cultus. Posūkiai ir perspektyvos LRT

Istorikas Rimvydas Petrauskas Vilniaus universiteto rektoriumi tapo pasaulį užklupusios COVID pandemijos pradžioje, kai mokslo ir studijų institucijos „matavosi“ šviežią nuotolinės komunikacijos formatą. Ukrainoje prasidėjęs karas taip pat palietė kaimyninių valstybių ir jų universitetų kasdienybę. Ilgametės žinių patikimumą ir „žinojimo stabilumą“ laiduojančios organizacijos neišvengiamai reaguoja į sudėtingus dabarties pokyčius.
Laidoje kalbamės apie tai, kaip mus keičia nauji skaitmeninės informacijos kanalai ir kaip gali būti perteikiamos įgūdžius padedančios lavinti žinios. Ar vis labiau sudėtingėjantys mokslo procesai ir naujos disciplinos reiškia, jog universitetus palieka senos, „nebereikalingos” mokslo sritys? Kokie lūkesčiai siejami su nacionaline mokslo politika ir kaip Lietuvos mokslas atrodo tarptautiniame vakarietiško universitetų kontekste? Kokie žinių produkavimo ir jų kaupimo modeliai taps populiarūs ateityje? Kokius iššūkius atveria disciplinų siaurėjimas, susiliejimas, o kartais ir neįtikėtinas „persipynimas”?
Kuo skiriasi akademinė laisvė nuo žodžio laisvės ir kas nutinka, kai mokslo pasiekimais pradeda piktnaudžiauti politinė galia?
Laidos pašnekovas – Vilniaus Universiteto rektorius Rimvydas Petrauskas.

Ved. Skaidra Trilupaitytė

Kompleksiški šiuolaikinio meno kūriniai gimsta kai menininkai veikia kaip „didžėjai“ ir „daugiakovininkai“. Bendradarbiaujant svarbus tiek menininko-autoriaus, tiek ir kūrinyje dalyvaujančių kitų žmonių indėlis, bendruomenių kūrybiškumas, o taip pat ir kitų menininkų darbai. Kartais kūrybos procese atsiranda netikėtumų, nenumatytų sunkumų, o eksperimentiniai projektai gali pasisukti visai ne taip, kaip buvo suplanuoti.
Menas, kuriamas su bendruomenėmis, kūryba, gimstanti ne vienumoje, o dirbant su kitais, meninių ir ne meninių profesijų atstovų bendraautorystė – visa tai yra opūs šiuolaikinės kūrybos klausimai, kuriuos laidoje aptariame su Lietuvos menininkėmis Laima Kreivyte ir Kristina Inčiūraite.

Ved. Skaidra Trilupaityte

Šis pokalbis apie istorinės atminties kontekstus pratęsia praeitos laidos temą – „Ar įmanomas teisingumas muziejuje?“
Politinė galia ir teisė į nacionalinį istorinį palikimą, radikali restitucija ir reprezentacijos galimybių įvairovė, nusipelniusio žmogaus vardo suteikimas ir negarbingo vardo atšaukimas – visa tai neretai provokuoja aštrius klausimus ir nelengvus atsakymus.
Vis dėlto ar tikrai šiandienos visuomenės turi eiti moraliniu teisingumo atstatymo keliu? Konfliktų nesiekiančios šalys paprastai yra linkusios susitarti gražiuoju. O kai gražiuoju susitarti nepavyksta, teismai lieka vienintele išeitimi ieškant sprendimo. Savo ruožtu, retoriniai reikalavimai atpirkti skriaudą niekur neveda – puikiai suprantame, jog kuo gilyn „lįsime“ į praeitį, tuo mažiau teisingumo ten rasime. Todėl šiuolaikiškas komunikacinis požiūris į paveldo vertybes siūlo rūpintis ne istoriniu teisingumu, bet dabarties procesais ir šiandienos visuomenių vertybėmis.
Laidos pašnekovas – VU Komunikacijos fakulteto profesorius Rimvydas Laužikas.

Ved. Skaidra Trilupaitytė

Didiesiems pasaulio muziejams šiandien iškyla svarbios etinės dilemos, kai kalbama apie restituciją – neteisėtai ar nelabai švariais būdais įsigytų kūrinių grąžinimą į kilmės šalis. Karštai diskutuojama, ar Londone esantis Britų muziejus turi grąžinti Graikijai 1916 m. imperinės vyriausybės iš Elgino grafo įsigytas Akropolio Partenono skulptūras. Valstybių vadovai, diplomatai, muziejininkai nuomones apie tai reiškia ne vieną dešimtmetį; 2021 m. lapkritį UNESCO Tarpvyriausybinis kultūros vertybių grąžinimo į kilmės šalis komitetas taip pat paragino Britų muziejų pradėti derybas su Graikija dėl legendinių Antikos vertybių perdavimo jų kilmės šaliai.
Į „teisingumo atstatymo” diskursą per pastaruosius trejus metus įsijungė tokios šalys kaip Prancūzija, Nyderlandai, Vokietija ir Belgija, skelbusios ataskaitas apie savo nacionaliniuose muziejuose esančias kolonijines kolekcijas.
Galime netgi klausti, ar didžiuosius Vakarų šalių muziejus šiandien vis dar tikslinga traktuoti kaip neutralias modernybės idealus atliepiančias institucijas? O gal nacionaliniai muziejai yra tradicinio nacionalizmo citadelės, šiandien tiesiog siekiančios apsivalyti nuo nemalonios praeities, revizuojančios ne visada sąžiningai įgytas kultūros vertybes?
Kokių istorinių nuoskaudų gali turėti Lietuvos nacionaliniai muziejai? Ar gal ir patys yra kažkam skolingi?
Apie tai laidoje pokalbis su menotyrininkėmis dr. Giedre Jankevičiūte ir dr. Linara Dovydaityte.

Ved. Skaidra Trilupaitytė

Religijos ir visuomenės santykis visuomet reiškiasi konkrečiame istoriniame laike; jis kinta priklausomai nuo politinių bei kultūrinių tradicijų. Tarkime, JAV valdžia religijos nereguliuoja, o štai Lietuvoje valstybė specifiniu būdu kišasi į religinį gyvenimą, nors pačios religijos ir neapibrėžia (tiesa, žinomas nesenas atvejis, kai mūsų valstybės institucijos mėgino tą padaryti). Tik ar valstybė ir politikai turėtų spręsti apie religinių nuostatų teisingumą?
Šiandien ne veltui daug kalbama apie tai, kaip (universalios) žmogaus teisės dera su (skirtingomis) religinėmis praktikomis. Demokratinės valstybės sprendžia opius klausimus mėgindamos užtikrinti kiekvieno teisę į religinius tikėjimus ir įsitikinimus; aiškinasi, ką daryti, kai žmonių teisės varžomos prisidengiant būtent religijos vardu. Tačiau ar skirtingų visuomenių tyrėjai šiandien vis dar atranda bendrumų tarp specifinių grupių, jų ilgamečių tradicijų ir netgi naujų kultų apibrėždami religiją kaip savo tyrimų objektą?
Ar tikrai šiuolaikiniai sociologai nemato skirtumo tarp religijos ir magijos? Kokias funkcijas religija gali turėti ateities visuomenėse?
Pokalbis apie religiją kaip mokslinio tyrimo objektą su religijos sociologe, VDU Politologijos ir Sociologijos katedrų profesore Milda Ališauskiene.

Ved. Skaidra Trilupaitytė

Žmogaus pažinimą lydinčios dilemos jau maždaug nuo XVII a. atspindi „proto“ arba „jausmų“, subjektyvumo arba objektyvumo prioritetus. Mes reflektuojame ir savo suvokimą, ir jo ribotumą. O filosofai ir psichologai nuolat aiškinasi, kokiais būdais sofistikuotą intelektą ir jausmus turintis Homo Sapiens tiria ne tik savo rūšies, bet ir kitų būtybių pojūčius.
Ar mūsų sąmonė kyla iš jutimų? Ir ar fizinis skausmas yra tiesiog biologinis refleksas ar emocija? Kas yra empatija? O meilė?
Apie visa tai – pokalbyje su VU Psichologijos instituto docente Rūta Sargautyte ir VDU filosofijos katedros profesoriumi Daliumi Jonkumi.

Ved. Skaidra Trilupaitytė