Bernardinai.lt pokalbiai Bernardinai.lt

VI Velykų sekmadienio Dievo žodis: https://lk.katalikai.lt/_dls/_abc/b_vel05_s.html

Pradedame penktąjį Velykų sekmadienį. Liturgijos skaitiniai mus kviečia apmąstyti Dievo žodį. Jėzaus pasakyti kalba yra po Jo atsisveikinimo su mokiniais. Jis kreipiasi, sakydamas mums visiems: „Aš esu tikrasis vynmedis, o mano Tėvas – vynininkas. Kiekvieną mano šakelę, neduodančią vaisiaus, jis išpjauna, o kiekvieną vaisingą šakelę apvalo, kad ji duotų dar daugiau vaisių.“ Tai kiekvieną mūsų priverčia susimąstyti, apgalvoti Kristaus pažadą ir norą, kad mes būtume su Juo ir pasiliktume Jame. Tai didelis palaikymas – Kristus yra vynmedis, o mes esame to vynmedžio šakelės, ir tai reiškia, kad priklausome tam pačiam vynmedžiui, dalinamės tais pačiais syvais.

Gražus palyginimas – Dievas yra to vynmedžio šaknys, jo kamienas yra pats Jėzus Kristus, o mes esame šakelės. Skirtingos šakelės, bet kartu per Kristų, mes esame Jame. Tai mums yra kaip paskatinimas ir palaikymas, kad Kristaus vynmedžio syvais esame maitinami, gaivinami. Kristus laukia mūsų vaisių, mūsų pasiekimų.

Palyginime apie vynmedį galime įžvelgti ir Bažnyčią. Bažnyčią – vynmedis. Trejybinis Dievas yra šaknys, o parapijos, bendruomenės, kiekvienas tikintysis – esame šakelės. Ir kartais taip nutinka, kad susikuria grupelės, bendruomenės, jos puikiai veikia, turi tikslą skelbti ir liudyti Kristų, bet atitolsta nuo Bažnyčios, atsiskiria, nors sako: „Mes meldžiamės, mes tikime“. Bet taip jos tampa bevaisės, jos gyvena tik dėl savęs, jos nesimaitina to paties vynmedžio syvais.

Ką reiškia, kada girdime sakant, kad vaisingos šakelės apvalomos? Tas apvalymas yra skaudus dalykas. Aš įžvelgiu, kad tai yra Atgailos ir Susitaikinimo sakramentas, kuris yra mums kiekvienam reikalingas apvalymas, ir tada mes esame vaisingi, kad dar daugiau duotume vaisių. Tai mūsų apjungia su Kristumi, su Bažnyčia.

Visame tame yra vienas svarbus dalykas, pagrindinis Evangelijos, gal net ir viso Šventojo Rašto raktinis žodis – tai pasitikėjimas. Be pasitikėjimo niekas neįmanoma. Pasitikėjimą matome Kristuje – Jis pasitikėjo savo dangiškuoju Tėvu ir kiekvieną mokinį kviečia Juo pasitikėti.

Palyginimas apie vynmedį ir pasitikėjimas yra reikalingas mums kiekvienam. Ypač svarbu yra šaknys. Čia, Amerikoje, yra jaunimo – studentų ir jau baigusių studijas – grupelė, kuri pasivadino „Šaknys“. Susibūrę įvairiose Amerikos vietose, skirtingose valstijose, jie nusprendė ieškoti lietuviškos veiklos šaknų. Dauguma jų yra gimę Amerikoje, kai kurių ir tėvai yra gimę Amerikoje, bet jie ieško lietuvybės šaknų. Jų noras yra gražus pavyzdys.
Daug lietuvių, esančių išeivijoje, atgaivino šaknis su Lietuva, jos tradicijomis, kultūra, religija. Jie siekia atkurti šaknis su artimaisiais. Lietuva yra kaip tos šaknys, tradicijos ir vertybės, o kiekvienas lietuvis ir kiekviena lietuviška bendruomenė – kaip tos šakelės, pasklidusios po visą pasaulį.

Artėjant rinkimams ir ypač referendumui, įvertinkime, ką reiškia tos šaknys, ką reiškia pasitikėjimas vieni kitais, buvimas vienybėje visame pasaulyje. Mes, būdami vynmedyje, tame vienybės medyje, nenuskriaudžiame vienas kito, bet stipriname vieni kitus, nes maitinamės tais pačiais syvais.

Brangieji, Kristus mus kviečia pačioje Bažnyčioje pasilikti vienybėje su Juo, kuris maitina tais pačiais syvais. Pasilikime su Kristumi, nenutraukime šio ryšio ir duokime kiekvienas gražių vaisių. Amen.

Kun. Gediminas Keršys tarnauja užsienio lietuvių katalikų sielovadoje, yra Čikagos Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijos klebonas.

Daugiau: https://www.bernardinai.lt/sekmadienio-meditacija-pasitikejimas-ir-darbu-vaisingumas-isliekant-vynmedyje/

Jo Eminencija kardinolas Sigitas Tamkevičius sako, kad visada važiuodamas dviračiu kalba rožinį. „Per valandą, praleistą ant dviračio, sukalbu dvi rožinio dalis už Lietuvos žmones“, – prisipažįsta savo gyvenimo be pasivažinėjimo dviračiu neįsivaizduojantis kardinolas.

Jį kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.

Kard. S. Tamkevičius prisimena, kad jam, šešiolikmečiui moksleiviui, tėvai padovanojo dviratį siekdami sutrumpinti jo kelią į mokyklą. Nuo to laiko su tam tikromis pertraukomis kardinolas nesiskiria su dviračiu ir kviečia visus, ypač senjorus, sėsti ant dviračių ir taip stiprinti savo fizinę bei dvasinę sveikatą.

Kada prasidėjo kardinolo draugystė su dviračiu? „Šiemet jubiliejiniai metai, – sako jis. – Pradėjau važinėti dviračiu 1954-aisiais, kai mokiausi vidurinėje mokykloje. Iki mano mokyklos buvo aštuoni kilometrai, eiti reikėdavo mažiausiai dvi valandas. Kai tėvai nupirko Rygoje pagamintą dviratį, džiaugsmo buvo daugiau, nei vėliau įsigijus automobilį. Dviračiu mokyklą pasiekdavau per pusvalandį.

Tokia mano draugystės su dviračiu pradžia – aštuoni kilometrai iš Krikštonių į Seirijus ir iš Seirijų į namučius.“

Kard. S. Tamkevičius tikina, kad šiais metais dviračių sezoną jau atidarė ir nuvažiavo 570 kilometrų. „Kiekvieną dieną gerą valandą praleidžiu ant dviračio, o kitą valandą praleidžiu vaikščiodamas pėstute. Man dabar dviratis, nesakyčiau, kad kažkoks ypatingas pomėgis, bet tai galimybė pabūti gamtoje.

Visada važiuodamas dviračiu kalbu rožinį. Per valandą, praleistą ant dviračio, sukalbu dvi rožinio dalis už Lietuvos žmones. Taigi nušaunu du zuikius vienu šūviu: pabūnu gamtoje ir fiziškai pailsiu, kartu pabūnu su Viešpačiu“, – pasakoja Jo Eminencija.

O kokie yra važiavimo dviračiu privalumai? „Važiavimas dviračiu man yra privalumas, – prisipažįsta kard. S. Tamkevičius. – Kai einu pėsčias, tai man dažnai sumaišo rožinio kalbėjimą, o kai važiuoju dviračiu, tada niekas netrukdo. Jei sutinki kokį pažįstamą žmogų ir jis pasisveikina, tai palenki galvą ir toliau važiuoji kalbėdamas rožinį.“

Daugiau: https://www.bernardinai.lt/kardinolas-s-tamkevicius-ant-dviracio-speju-sukalbeti-dvi-rozinio-dalis/.

Kasdieniai pokalbiai – nekasdienės įžvalgos: JAV patvirtino paramą kovojančiai Ukrainai, tačiau ji sutikta su santūriu optimizmu. Šią savaitę šventėme Jurgines – žalumos šventę. Taip pat girdėsite pokalbį apie tai, kaip tikras menas gali padėti žmogui išgyventi net sunkiausias akimirkas. Prie mikrofono – žurnalistas Vytautas Markevičius."]

Šią savaitę JAV galutinai patvirtina parama kovojančiai Ukrainai. Tačiau šioje šalyje ji sutikta su santūriu optimizmu. Politologo Alvydo Medalinsko nuomone, tokią Ukrainos žmonių reakciją nulėmė užsitęsęs karinės pagalbos klausimo svarstymas JAV Kongrese. Miestuose ir kaimuose sutikti žmonės, fronte kovojantys kariai vienbalsiai sako, kad juos sekina pažadai ir dabartinę situaciją vertins tada, kada juos pasieks konkreti pagalba.

[youtube embed=Nve_FiL17vo]

Šią savaitę paminėjome senovinę lietuvių žemdirbių šventę – Jurgines. Tai žalumos šventė, kai sužaliuoja pievos, skleidžiasi pirmieji žiedai ir jau galima išginti galvijus ganytis šviežia žole sužaliavusiose pievose. Šios šventės tradicijas mums primins etnologas profesorius Libertas Klimka.

Kunigas, pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvis Robertas Grigas socialiniame tinkle „Meta“ rašė: „noriu papasakoti kaip didelio talento menininkės kūryba padėjo vargstantiems žmonėms“. Taip jis reagavo į dabartinės Rusijos valdžios ignoruojamos ir persekiojamos vienos garsiausių šios šalies dainininkių Alos Pugačiovos prašymą ir ją paskelbti „užsienio agente“, kuri, kaip ir jos vyras Maksimas Galkinas, pasisako prieš Rusijos karą Ukrainoje.  Jos vyras jau kiek anksčiau yra paskelbtas užsienio agentu. Kunigas Robertas Grigas šią žinute mielai sutiko pasidalinti su interneto dienraščio Bernardinai.lt skaitytojais bei klausytojais. O politologės Gabrielės Burbulytės-Tsiskarishvili mintis apie kultūros naudojimą politikoje rasite straipsniuose portale ir mūsų kanale platformoje „YouTube“.

Kovo mėnesį, Miunchene, menininkė Lina Lapelytė kartu su architektu Mantu Peteraičiu pristatė viešojo meno kūrinį „Vario lyžis“. Naujausiu savo projektu menininkė kviečia įsiklausyti į šešių aplink šią vietą esančių bažnyčių varpus. Plačiau apie tai „Bernardinai.lt“ kolegės Austėjos Zovytės pokalbio ištraukoje su Lina Lapelyte.

Visą laidą tiesiogiai klausykite radijo gyvenimui XFM eteryje penktadieniais, po 9-tos ir 16-tos valandos žinių internete ir FM radijo bangomis:

Vilniuje — 104.7

Kaune — 88.1

Klaipėdoje — 91.4

Šiauliuose — 102.1

Panevėžyje — 106.9

Kėdainiuose — 106.1

Biržuose — 88.5

Aukime šviesoje!

Kandidatas į LR prezidentus – teisininkas, tarptautinės ir Europos teisės teisėtyrininkas, Mykolo Romerio universiteto profesorius, advokatas dr. Ignas Vėgėlė – pabrėžia: „Aš noriu, kad Lietuvoje nebūtų baimės, kad joje būtų daugiau teisingumo – žymiai daugiau teisingumo, kad joje nebūtų korupcijos. Arba, mums išgirdus apie milijoninę aferą, kad nuliptų nuo valstybės valdymo pjedestalo vadovai ar atsakingi asmenys, kad atsirastų atsakomybė.“

Prof. I. Vėgėlę kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.

Kaip videointerviu dienraščiui „Bernardinai.lt“ mini kandidatas į prezidentus, jis norįs būti žmonių advokatas, Lietuvos advokatas, ir galvoti tik apie žmonių interesus. Ir jokių iš jo pusės susisaistymų su finansine parama, kuri, anot I. Vėgėlės, reiškia įsipareigojimus politinėms partijoms ar stambiam kapitalui.

Paklaustas, kokios pagrindinės aplinkybės lėmė, kad nutarė siekti Lietuvos Respublikos prezidento posto, I. Vėgėlė atsako: „Aplinkybių yra keletas. Dvi kadencijas buvau Advokatų tarybos pirmininkas, dabar einu įvairias tarptautines pareigas, dalyvauju tarptautinių asociacijų finansų komitetuose ir panašiai.

Pirmas dalykas – aš turiu tam tikrą kompetenciją ir dėl to matau, kas vyksta valstybėje. Man tikrai yra ne tas pat, kur gyvens mano vaikai, kur gyvens mano anūkai. Man ne tas pat, kokia yra Lietuva. Aš noriu, kad Lietuvoje nebūtų baimės, kad joje būtų daugiau teisingumo – žymiai daugiau teisingumo, kad joje nebūtų korupcijos. Arba, mums išgirdus apie milijoninę aferą, kad nuliptų nuo valstybės valdymo pjedestalo vadovai ar atsakingi asmenys, kad atsirastų atsakomybė.

Aš žinau, kaip tai reikėtų padaryti. Tai turbūt esminis apsisprendimo elementas. Be to, sulaukiau didžiulio žmonių palaikymo ir kvietimo kandidatuoti. Suprantu, kokią poziciją renkuosi, suprantu, kad tai nebus lengva. Suprantu, kad tai yra pozicija, nuo kurios gali priklausyti visas tolesnis Lietuvos gyvenimas. Tai skamba galbūt labai patetiškai, bet tai yra tiesa. Nuo Lietuvos Respublikos prezidento priklausys labai daug.

Po rinkimų vyks Europos Parlamento rinkimai – prezidento žodis čia labai svarbus. O po Europos Parlamento rinkimų spalį vyks Seimo rinkimai. Čia irgi bus svarbus prezidento žodis. Visuose tokiuose pasikeitimuose prezidento žodis tiesiog yra būtinas. Ir prezidentas turi galių, kurias galėtų panaudoti tam, kad pakeistų Lietuvoje labai negerą ir nemalonią baimės, susitaikymo su viskuo ir politinio abejingumo atmosferą.“

Vyriausioji rinkimų komisija skelbia, kad I. Vėgėlė yra turtingiausias iš kandidatų į prezidentus. Ar tai reikštų, kad pinigai jam visiškai nesvarbu einant į šį postą?

„Žinot, turtingiausias.... – svarsto I. Vėgėlė. – Man būtų džiugu, jeigu, kaip skelbia Vyriausioji rinkimų komisija apie šituos dalykus, ji skelbtų kaip turtingiausią tą, kuris turi daugiausia vaikų. Čia yra tikrasis turtas – turtas yra vaikai, turtas yra mūsų tėvynė, turtas yra meilė, turtas yra vidinė ramybė, turtas yra labai plati sąvoka. O mes susiaurinome ją tik iki finansinio turto. Jis, žinoma, svarbus – kai nereikia ieškoti duonos ar prašyti, ar laukti kažko. Tačiau tai nėra svarbiausias dalykas.

Bet atsakysiu ir apie finansinius dalykus. Iš tiesų manau, kad puoselėju darbo kultūrą. Manau, kad tas žmogus, kuris dirba, ir turi užsidirbti. Valstybė privalo sudaryti sąlygas žmogui ne tik dirbti, bet ir užsidirbti. Aš dirbu nuo trečio kurso, dirbu vienu metu po du–tris darbus. Esu tikras, kad darbo kultūra, pagarba dirbančiajam, galimybės, sudarytos užsidirbti, yra labai svarbu.

Daugiau: https://www.bernardinai.lt/i-vegele-valstybe-privalo-sudaryti-salygas-zmogui-ne-tik-dirbti-bet-ir-uzsidirbti/.

JAV Atstovų Rūmų patvirtinta parama kovojančiai Ukrainai sutikta su santūriu optimizmu, teigia politologas, Ukrainos ekspertas Alvydas Medalinskas. Jį kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius. A. Medalinsko nuomone, tokią Ukrainos žmonių reakciją nulėmė užsitęsęs karinės pagalbos klausimo svarstymas JAV Kongrese. Miestuose ir kaimuose sutikti žmonės, fronte kovojantys kariai vienbalsiai tvirtina, kad juos sekina pažadai, ir priduria, jog dabartinę situaciją vertins tada, kai juos pasieks konkreti pagalba. Politologas teigia, kad Ukrainoje žinia apie ilgai lauktą paramą sutikta labai palankiai. Tačiau, anot jo, reikia turėti galvoje, kad žmonės labai ilgai laukė žadėtos paramos, jie savotiškai pavargo nuo to laukimo, todėl dabar jaučiamas tam tikras santūrumas, o fronte esantys kovotojai sako tiesiai: džiaugsimės tada, kai ta parama mus pasieks. „Sakyčiau, Ukrainoje ši žinia buvo sutikta tikriausiai net santūriau negu Lietuvoje. Žmonės per tuos karo metus priprato būti realistais ir vertina ne pažadus, o konkrečią pagalbą, kuri pasiekia šalį“, – sako A. Medalinskas. Žmonės, kurių artimieji kariauja fronte, jo žodžiais, vis kartoja, kad ta pagalba ateitų kaip galima greičiau: „Jie vis klausia: kodėl taip ilgai delsta? Šių emocijų yra tikrai daug ir įvairių. Aš pats labai palankiai ir emocingai priėmiau šią žinią, tačiau pasikartosiu: Ukrainoje – santūrus optimizmas. Žmonės taip pat klausia, kas sudaro šią paramą, kuriam laikui karinės pagalbos paketo pakaks. Išsamesnės informacijos apie tai kol kas nėra.“ Daugiau: www.bernardinai.lt .

„Noriu papasakoti, kaip didelio talento menininkės kūryba padėjo vargstantiems žmonėms“, – tokį įrašą savo socialiniame tinkle, feisbuke, paliko kunigas, pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvis Robertas Grigas. Taip jis reagavo į dabartinės Rusijos valdžios ignoruojamą, persekiojamą vieną garsiausių šios šalies dainininkių Alą Pugačiovą, kuri, kaip ir jos vyras Maksimas Galkinas, pasisako prieš Rusijos karą Ukrainoje.

A. Pugačiova buvo priversta su šeima persikelti gyventi į Izraelį. Jos vyras kiek anksčiau paskelbtas „užsienio agentu“, o dabar dainininkė prašo ir ją paskelbti „užsienio agente“, nes jos ir vyro požiūriai į Rusijos agresiją Ukrainoje sutampa.

Kunigas R. Grigas savo įrašą feisbuke mielai sutiko pakomentuoti ir dienraščio „Bernardinai.lt“ skaitytojams bei klausytojams. O Klaipėdos universiteto politologė Gabrielė Burbulytė-Tsiskarishvili dalijasi samprotavimais, kad panašią situaciją kaip A. Pugačiovos šeima išgyvena ir daugiau Rusijos menininkų, atlikėjų – ir jiems privalu rinktis: arba šlovini režimą, arba privalai emigruoti.

Juos kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.

„Kai internetinėje žiniasklaidoje perskaičiau apie ponios Alos Pugačiovos sukaktį (balandžio 15-ąją ji minėjo 75-ąjį gimtadienį – aut. past.), prisiminiau jautrią istoriją, kai, susiklosčius visiškai netikėtoms aplinkybėms, tikrai didelio talento menininkės kūryba gali padėti vargstantiems žmonėms. Gal kai kam iš mūsų klausytojų, skaitytojų yra žinoma, kad tarnavau sovietų kariuomenėje. Pagal to meto sąlygas tarnyba buvo nesavanoriška, priverstinė, sudaryta iš sovietų okupuotų kraštų sulaukusių pilnametystės jaunuolių. Aš tai vadinau „rekrutauti, į rekrutus“.

Tos tarnybos sąlygos būdavo itin sunkios nuo pradedamų ir nepabaigiamų karų, kuriuos Sovietų Sąjunga kariavo įvairiuose regionuose. Mano tarnybos laikais vyko žiaurus karas Afganistane, kur ir daugelis lietuvių padėjo galvas. Pačios tarnybos sąlygos taip pat buvo labai sunkios dėl įsivyravusių nesveikų tarpusavio santykių tarp įvairių tautybių, įvairaus amžiaus, įsitikinimų, elementarios žmogiškos brandos, išsilavinimo karių. Vyko žiaurūs pasityčiojimai, net nepaklususiųjų nužudymai. Daugelis bandydavo išvengti šios tarnybos, papirkinėdavo komisariato darbuotojus“, – 40-ies metų senumo istoriją pasakoja kun. R. Grigas.

Anot kunigo, jam teko kęsti moralinį ir fizinį terorą, kai dirbo sunkų darbą plytų gamykloje. Visa tai ištverti padėjo katalikiškas tikėjimas, mamos ir gerų Lietuvos kunigų aplankymai su sakramentais, laiškai, kurių gaudavo labai daug.

„Visi stebėdavosi mano gaunamų laiškų gausa, kai kas net ėmė įtarinėti ryšiais su Amerika, – pasakoja kun. R. Grigas. – Greta visų kitų dalykų, kaip dabar prisimenu, atsirado toks netikėtas kultūrinis palaikymo faktorius. Buvo tradicija laisvesniu laiku nuo darbo transliuoti per garsiakalbius muziką. Tuo metu leisdavo populiariąją muziką, toje legalioje estradoje skambėjo Alos Pugačiovos, Andrejaus Makarevičiaus balsai. Jų dainose atsirado filosofinės būties, žmogaus gyvenimo prasmės bei kitų motyvų.

Tas dainas dainavo ir mokantys gitara groti kareiviai. Tokios poilsio valandėlės su skambančiomis dainomis buvo tarsi atsakas nuolatinei prievartai, žmogaus žeminimui, keiksmams ir panašiai. Įsivaizduojate, Kazachstane, svilinant keturiasdešimties laipsnių karščiui, karininkas išrikiuodavo mus aikštėje ir kelias valandas, pasimėgaudamas neva aktoriniu balsu, laidydavo keiksmažodžius. Tokia atmosfera buvo kasdienė.

Taigi girdėti Pugačiovos ar Makarevičiaus balsus, kai dainavo, kad už naujo posūkio atsiveria nauji dalykai ir tai yra neišvengiama, ar apie tuos neužmirštamus milijonus raudonų rožių, buvo žmoniškumo proveržis, žmoniškumo lašas, lietus, kuris krito, v