Gyvenimo citrinos LRT

Vilniuje gimęs, Malyje augęs, Vokietijoje nuo dešimties metų be tėvų gyvenęs ir mokęsis, Viktoras Diawara devyniolikos grįžo į Lietuvą. Pokalbis apie savarankišką vaikystę, susidūrimus su skinhedais, sunkią muzikinę pradžią ir galiausiai užgriuvusią sėkmę.
Ved. Lavija Šurnaitė

Žilvinas Širvinskas nebijo temos, kuri nemažai vyrų daliai tebėra tabu – urologinės ligos. Viena tokių ilgus metus buvo palaužusi Žilviną - kasdienybę lydėjo dideli skausmai žemiau juosmens ir prarastas noras mėgautis gyvenimu. Pasakojimas apie tai, kaip susigrąžinti sveikatą, atgauti pasitikėjimą ir gyvenimo kokybę.
Ved. Lavija Šurnaitė

3-5 valandos miego per parą ir darbas net savaitgaliais nekėlė blogų minčių Martinai Račkauskaitei, kol sykį vidury baltos dienos nei iš šio, nei iš to nualpo viešajame transporte. Atsidūrusi pas medikus sužinojo, kad organizmo būklė dėl darbo pertekliaus yra labai bloga. Supratusi, kad jaučia priklausomybę mėgstamam darbui, turėjo pakeisti savo kasdienybę ir atsisakyti darbo garbinimo.
Ved. Lavija Šurnaitė

Pirmąją Egidijaus Žilinsko žmoną vos per pusantrų metų pasiglemžė vėžys. Judviejų sūnui nebuvo nė dvejų metų. Netektį ir skausmą Egidijus įprasmino - įsteigė pirmą Lietuvoje privačią onkologinę kliniką. Joje dirba ir dabartinė jo žmona Sandra.
Ved. Lavija Šurnaitė

Brolio avarija apvertė ir Samantos Medvedevaitės gyvenimą - ji neteko mamos meilės, dėmesio, paprasto buvimo kartu - visa buvo atiduodama tik suluošintam broliui. Paauglysteje likusi gyventi su tėčiu, jautė nuolatinę baimę ir nesaugumą dėl jo priklausomybių alkoholiui ir lošimams, todėl bėgdavo nakvoti pas draugę. Ir tai dar ne visos jauną žmogų traumuojančios patirtys - išgirskite visą istoriją.
Ved. Lavija Šurnaitė

Apie tai, kad juodvi su mama visą gyvenimą siejo toksiški santykiai, Milda Matulaitytė-Feldhausen suvokė tik jau būdama keturiasdešimties. Atsitiktinis pokalbis su bičiuliu suveikė kaip žadintuvas, kad tai, kaip su ja elgėsi mama, nebuvo adekvatu ar normalu. Nebuvo apkabinimų, žodžių „pasiilgau“, galimybės tiesiog būti vaiku, tik darbai ir užduotys – nuo sekinančio slaugymo kūno nevaldančios močiutės iki aplanko su užrašu „darbai Mildai“, kuris ją pasitikdavo grįžus iš studijų vietoje šilto apsikabinimo. Mildai nebuvo leidžiama tiesiog būti, ji turėjo funkcionuoti, nešti naudą.

Pokalbis apie tai, kaip sunku buvo gyventi tokiame ryšyje, ir kaip nelengva sąmoningai atsigręžti į save ir pamatyti žmogų, o ne darbams užprogramuotą mašiną.

Ved. Lavija Šurnaitė