Bernardinai.lt pokalbiai Bernardinai.lt

Prieš kurį laiką trys Europos šalys – Airija, Norvegija ir Ispanija – pranešė pripažįstančios Palestinos valstybę. Oficialų pripažinimą jos paskelbė gegužės 28-ąją. Izraelis šį sprendimą pasmerkė kaip „atlygį“ „Hamas“ daugiau nei septynis mėnesius tęsiantis niokojančiam karui Gazos Ruože. Trys Europos šalys mano, kad jų iniciatyva turi stiprų simbolinį poveikį, kuris tikriausiai paskatins ir kitas valstybes pasekti jų pavyzdžiu.

Politologas, Rytų Europos studijų centro vadovas Linas Kojala, komentuodamas minėtų šalių sprendimą, sukėlusį nevienareikšmę reakciją pasaulyje, pabrėžia, kad Palestina šiuo metu neturi visų keturių valstybingumui reikalingų bruožų.

„Yra keturi valstybingumo bruožai, kurių visų Palestina šiandien tikrai negali atspindėti. Akivaizdu, kad tokiu atveju funkcionalios Palestinos valstybės klausimas tebėra dilema, o ne politinė praktika. Jeigu Palestina, kaip valstybė, turėtų visus valstybingumo bruožus: populiaciją, efektyvią valdžią, apibrėžtą teritoriją, jeigu tai reikštų ir susitarimus su Izraeliu, kas užtikrintų regioninį stabilumą, manau, šalių, pripažįstančių Palestinos valstybę, skaičius labai sparčiai išaugtų“, – tvirtina L. Kojala.

Jį kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.

Aiškindamas, kodėl kilo politinis ažiotažas, kai trys Europos šalys – Airija, Norvegija ir Ispanija – paskelbė pripažįstančios Palestinos valstybę, L. Kojala komentuoja: „Manau, situacija yra labai jautri, šiuo metu vyksta aktyvūs karo veiksmai, ir nėra aiškumo, ar apskritai įmanoma įgyvendinti dviejų valstybių modelį kalbant apie Izraelio santykius su Palestina.

Todėl šį trijų šalių sprendimą reikėtų traktuoti kaip bandymą politiškai paskatinti judėjimą šia kryptimi, paraginti Izraelį ir, žinoma, Palestiną ieškoti būtent tokio scenarijaus įgyvendinimo galimybių. Vis dėlto atrodo, kad šiandien tai realizuoti praktiškai būtų labai sunku, jeigu apskritai įmanoma. Bet tai savaime nėra netikėta, nes turėkime galvoje, kad apie 140 valstybių šiuo metu yra oficialiai pripažinusios Palestiną, nors jos dėl Vakarų Kranto ir Gazos Ruožo skirties, dėl „Hamas“‘ teroristinės organizacijos dominavimo pasaulio žemėlapyje nematome.“

Politologas sako: „Europos Sąjungoje su naujomis trimis valstybėms, kurios ketina pripažinti Palestiną, turbūt tik apie trečdalis šalių yra pripažinusios Palestiną, likusios – ne. Vadinasi, bendros pozicijos šiuo klausimu Europos Sąjungoje šiuo metu nėra, ir tikėtis, kad artimiausiu metu ji galėtų būti išgryninta, yra sudėtinga, nes tema tikrai yra labai jautri, kintanti kiekvieną dieną dėl to, kas vyksta Gazos Ruože.

Šiuo atveju, matyt, Lietuvos pozicija yra tokia, kokios ir galime tikėtis. Lietuva iš principo palaiko dviejų valstybių modelį, bet jo praktinis įgyvendinimas šiandien atrodo labai komplikuotas ir priklauso nuo to, kaip toliau klostysis karo veiksmai.“

Nemažai Europos Sąjungos šalių yra pripažinusios Palestinos valstybę. Tiesa, tada jos dar nebuvo ES narės. O ką tai realiai keičia?

„Taip simboliškai parodoma, kad Palestina yra laikoma politine veikėja, nes kiekvienai valstybei tarptautiniuose dokumentuose yra nurodyti ir svarbūs keturi valstybingumo bruožai: apibrėžta teritorija, efektyvi valdžia, toje teritorijoje gyvenantys gyventojai ir tarptautinis pripažinimas.

Tarptautinis pripažinimas yra kertinė sąlyga tam, kad valstybė galėtų egzistuoti ir būtų suvokiama kaip valstybė, esanti pasaulio politiniame žemėlapyje. Tačiau šiandien Palestina turi problemų ir dėl efektyvios valdžios, ir dėl to, kad teritorija nėra apibrėžta, ir dėl daugybės kitų dilemų, kurios yra realios, labai sunkiai išsprendžiamos.

Tad turėti tokį siekį yra gerai, o dviejų valstybių modeliui turbūt pritaria didžioji pasaulio dalis. Bet ką reiš

Gegužės 28-ąją žymus Lietuvos išeivijos veikėjas, kunigas jėzuitas Antanas Saulaitis švenčia garbingą 85-erių metų jubiliejų. Visai neseniai paminėtas ir jo kunigystės 55-metis. Pokalbyje su dienraščiu „Bernardinai.lt“ tėvas Antanas primena dar vieną reikšmingą sukaktį – prieš 75 metus jo ir visos šeimos, tada jau gyvenusios Vokietijoje, emigraciją į Jungtines Amerikos Valstijas.

„Greitai vyks dar vienas knygos apie tėvystę pristatymas, kurioje aš įvardijamas kaip tėvas. Bandau sakyti, kad aš ne kaip tėvas su vaikais, bet kaip žmogus, esantis šalia, palydovas. Kadangi esu vyresnis, turintis tam tikrą išsilavinimą, gyvenimo patirtį, tai galiu patarti, palaikyti, padrąsinti, suprasti, ištverti ir taip toliau. Tai ne tas tėvas, kuris turi mažus vaikus, bet kaip brolis, kuris eina šalia“, – apie dvasinę tėvystę interviu svarsto tėvas Antanas.

Kun. A. Saulaitį SJ kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.

Iš Lietuvos tėvas Antanas išvyko visiškai mažas. Sugrįžo 1987-aisiais. Pasakodamas, kaip tuomet pasijuto, kai pirmą kartą po tiek daug metų atvyko į Lietuvą, jis sako: „Dar pataikiau į sovietmečio pabaigą. Mačiau net rudens šventės paradą Gedimino prospekte. Man didžiausią įspūdį paliko Katedros aikštė. Galbūt todėl, kad buvau skaitęs tokio pavadinimo literatūros kūrinį. Aš gyvenau tuometiniame „Lietuvos“ viešbutyje ir kas vakarą po visų darbų, vėlai naktį, nueidavau į Katedros aikštę. Man tai buvo didžiausias įspūdis ir pajautimas, kad pagaliau aš esu Lietuvoje.

Žinoma, sutikau senuosius jėzuitus gana slaptai Žvėryne, dar kažką, tačiau tą lietuvišką dvasią išgyvenau naktį Katedros aikštėje.“

Kun. A. Saulaičio SJ teigimu, misionieriumi jis tituluojamas dėl darbo Brazilijoje. „Aš septynerius metus rašiau laiškus mūsų lietuvių provincijolui, kad mane nusiųstų į Braziliją, kurioje buvo lietuviška Šventojo Kazimiero parapija.

Mane labai paveikė vienas filosofas, teologas, kuris sakė, kad jeigu nori gerai pažinti savo kultūrą ir ją sugebėti kritiškai vertinti iš šalies, turi susipažinti su kita kultūra, išmokti kitaip mąstyti, kitaip galvoti. Tai aš taip ir elgiausi. Kadangi turėjome parapiją, galvojau – labai tiktų išmokti kitą kalbą, kad galėčiau kitaip mąstyti ir žiūrėti į save, mūsų kultūrą bei gyvenimą“, – pasakoja tėvas Antanas.

Daugiau: www.bernardinai.lt .

Gražios ir prasmingos sukakties – kunigystės 40-ųjų metinių – proga kunigas, brolis pranciškonas Sigitas Benediktas Jurčys nuoširdžiausius žodžius skiria gimtajai Klaipėdai ir jos žmonėms: „Noriu, kad Klaipėda taptų Lietuvai vilties miestu, kad Klaipėda būtų nusiteikusi geriems darbams, kad Klaipėda išsilaisvintų iš stereotipų. Kad žmonės suprastų, jog Dievas nėra tiktai meilė – Dievas yra aukščiau už meilę.“

Kunigą S. B. Jurčį kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.

Kunigystės jubiliejus – ypatinga proga švęsti kunigo pašventimą ir tarnystę Dievui bei bendruomenei. Prisimindamas savo kelią kunigystės link, kai buvo dar gūdus sovietmetis, nors jau jautėsi tam tikras atšilimas, brolis Benediktas pasakoja: „Tai buvo 1979-ieji. Tikrai buvo gūdus sovietmetis. Anuomet Bažnyčia mane išmokė nepaklusti sovietiniam režimui. Man nepaklusnumas tapo dorybe. Tačiau pati Bažnyčia iš manęs reikalavo ir reikalauja paklusti jos mokymui.

Kai atėjau į Bažnyčią, kai atėjau į kunigų seminariją, iš tikrųjų turėjau nemažai problemų, apie kurias galbūt galėsime kalbėti kitą kartą. O dabar noriu kalbėti apie džiaugsmą, apie tarnystę, kuria aš gyvenu jau 40 metų. Tai yra fantastika! Tikrai yra fantastika!“

Brolio Benedikto gyvenimas ir veikla glaudžiai susijusi su pranciškonais. Kodėl neužteko būti tik kunigu, kodėl pasirinko ir vienuolystę?

„Kunigo darbas sovietmečiu iš tikrųjų buvo labai apribotas. Sistema neleido kunigui būti arba išreikšti save tokį, kokį norėtų matyti Jėzus arba pati Bažnyčia. Taigi mūsų veikla buvo labai susiaurinta. Visuomenėje buvome laikomi marginalais. Aš buvau tikrai palaimintas, nes baigiau kunigų seminariją, – tikina kun. S. B. Jurčys. – Džiaugiuosi, kad baigiau Kauno kunigų seminariją. Ten mane lydėjo ypatingi mokytojai, ypatingi profesoriai, už kuriuos tikrai meldžiuosi – ne kasdien, bet dažnai juos prisimenu kaip šviesiausias asmenybes, kurios mane praktiškai palaimino misijai į Tadžikiją.

Aš buvau toks pusiau alpinistas. Dar prieš mokslus kunigų seminarijoje, taip pat joje labai domėjausi Rytų filosofija. Islamas man buvo labai artimas, tiksliau, ne pati dogmatika, o meno raiška. Mane taip pat domino japonų menai.

Į pačią seminariją aš atėjau jau su haiku (haiku – unikalus japonų poezijos žanras – aut. past.), nes buvau kiek kitoks. Man labai pasisekė, kai baigęs seminariją buvau laukiamas vokiečių bendruomenės Vidurinėje Azijoje. Ten atvažiavau tada, kai jau penkerius metus vyko Sovietų Sąjungos karas prieš Afganistaną. O tadžikai – tie patys afganai, ta pati tauta, tiktai kažkuriuo metu Stalino padalinta į dvi dalis.

Aš atsidūriau tokioje aplinkoje ir dirbau. Parapijiečių skaičiai sparčiai augo, apie mane sužinojo ir Sibiro platumose – žmonės plūdo iš visos Azijos. Jiems buvau pirmas kunigas, kurį jie pamatė po 50 metų. Tai galite įsivaizduoti, koks buvau laimingas. Aš galėjau būti su jais, parodyti tikrą savo veidą. Išpažintys nuo ryto iki vakaro. Žodžiu, daug įdomių dalykų galėčiau papasakoti.

Tadžikai komunistai taip pat mane labai gerbė, nes parodžiau didelę empatiją jų kultūrai, jų etnografijai. Jie man dovanojo maldos kilimų, sakydami: mes jau jų nebenaudosime maldai, o tu bent išsaugosi. Ir dabar Klaipėdos vienuolyne mes turime puikią ekspoziciją. Tie patys komunistai manęs prašė, kad lankyčiau kareivius – sužeistuosius karo ligoninėse. Buvo kažkas nuostabaus: aš galėdavau ateiti, prisiliesti, kalbėtis su tais atvežtais iš karo zonos sužeistaisiais. Štai toks gyvenimas.“

Daugiau: www.bernardinai.lt .

Švenčiausios Trejybės iškilmė primena mums vieną pagrindinių tikėjimo tiesų, kuri skelbia, kad tikime vieną Dievą trijuose asmenyse. Šią tikėjimo formuluotę žinome mintinai arba bent jau esame ją girdėję, bet ar savo kasdienybėje sąmoningai ją išpažįstame?

Ši tiesa yra įsimenama kaip „trys viename“, bet kas tie Trys ir kokią vienybę Jie sudaro?
Tikrai čia nekalbama apie kokią nors birią substanciją, kurią ištirpdžius vandenyje gauname skanų gėrimą.

Vienas Dievas – trys Asmenys. Tokia yra šios iškilmės pagrindinė mintis. Mes, krikščionys, netikime į tris dievus. Tikime į vieną Dievą – Tėvą, Sūnų, Šventąją Dvasią.

Tikėjimas Švenčiausiąja Trejybe nėra teorija, formuluotės ar skambios frazės – tai gyvenimo laikysena ir patirtis. Tikėjimo ir jo praktikos dėka atpažįstame Tėvą kaip visa ko Kūrėją, kuris kuria pasaulį ir teikia kiekvienam kūriniui gyvybę. Tai paliudija ir šios dienos pirmasis Dievo žodžio skaitinys iš Pakartoto Įstatymo knygos, kuriame Mozė primena išrinktajai tautai didžius Dangaus Tėvo darbus nuo pasaulio sukūrimo iki įvedimo į Pažadėtąją žemę. Tai didingi Dievo Tėvo darbai, kuriuose, be abejonės, dalyvauja ir Dievas Sūnus, ir Dievas Šventoji Dvasia.

Tikėjimo dinamikoje atpažįstame Dievo Sūnų kaip Atpirkėją, kuris atperka žmoniją, atkurdamas pirmapradį žmogaus teisumą, kurį Adomas prarado per nuodėmę. Jėzus Kristus, priimdamas žmogiškąją prigimtį ir kartu likdamas Dievu, Jis atskleidė mylintį Dievo veidą. Atiduodamas gyvybę ant kryžiaus už kiekvieną iš mūsų, Jis atvėrė mums kelią į amžinąjį gyvenimą. Tai antrojo Švenčiausiosios Trejybės Asmens darbas, kuriame dalyvavo ir Dievas Tėvas, ir Dievas Šventoji Dvasia.

Trečiąjį Trejybės asmenį – Šventąją Dvasią – atpažįstame kaip Pašventintoją. Ji gaivina mus savo įkvėpimais bei veda per gyvenimą, primindama Jėzaus Kristaus nuveiktus darbus bei įgalina panašėti į mūsų Atpirkėją.

Antrojo šios dienos Dievo žodžio skaitinio iš šventojo apaštalo Pauliaus Laiško romiečiams kontekste būtent Ji mums primena, kad esame mylimi Dievo vaikai, apdovanoti amžinuoju gyvenimu. Šioje Dievo Šventosios Dvasios veikloje dalyvauja ir Dievas Tėvas, ir Dievas Sūnus.

Visa Švenčiausiosios Trejybės veikla kyla iš besąlyginės Dievo meilės žmogui. Nuo pat žmogaus sukūrimo iki atpirkimo Dievas lydi, dalyvauja ir padeda kiekvienam iš mūsų Jį pažinti bei kurti santykį su Juo.

Visas savo maldas pradedame ir užbaigiame Švenčiausiosios Trejybės vardu – kryžiaus ženklu: „Vardan Dievo – Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“ Tuo būdu patvirtiname ir bent jau lūpomis išpažįstame, kokį Dievą tikime – skirtingą savo veikla, bet tą patį savo prigimtimi.

Visa Bažnyčios veikla yra paremta tikėjimu į Vieną Triasmenį Dievą. Būtent tokį paliepimą šios dienos Evangelijoje gauna apaštalai: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs.“

Tad ir mes, mieli Kristaus sekėjai, eikime į visą pasaulį ir liudykime apie Dievą – Tėvą Kūrėją, Sūnų Atpirkėją, Dvasią Pašventintoją. Amen.

Kun. Robertas Voičan yra Vilniaus Šv. Kryžiaus Atradimo (Kalvarijų) parapijos vikaras.

Daugiau: https://www.bernardinai.lt/sekmadienio-meditacija-svenciausioji-trejybe-tevas-kurejas-sunus-atpirkejas-dvasia-pasventintoja/

Darboholizmo sąvoka reiškia žmogaus norą daug dirbti, perkopiant įgimtą darbštumą. Šis noras, pagal analogiją su alkoholizmu, laikomas priklausomybe – skausminga psichologine priklausomybe nuo darbo. Tokią savybę turintys asmenys vadinami darboholikais. O pats darboholizmas pasireiškia suvokimu apie darbą kaip vienintelę, esminę savirealizacijos priemonę, skirtą siekti pripažinimo, gauti subjektyvų pasitenkinimą gyvenimu arba laikyti darbą vieninteliu ir pagrindiniu egzistencijos tikslu.

„Tikrasis darboholikas, kai jau kalbame apie priklausomumą, nebūna patenkintas nei rezultatu, nei procesu. Jeigu kalbame apie ypač gabius žmones, jie visada žinos, kad galima padaryti tobuliau, nes jie nori pasiekti aukščiausią tašką. Dažniausiai žmonės, kurie nėra darboholikai, bet labai daug dirba, labiau pasitenkina procesu, ir tai yra didžiulis pliusas, jiems procesas teikia džiaugsmą, laimę ir įsitraukimą. Jeigu žmogus dirba vien dėl rezultato, vien dėl to, kad jam paplotų, įvertintų, duotų statulėlę ar kažkokį prizą – medalį, mes jau kalbame apie darboholizmą“, – apibūdina psichologė-psichoterapeutė Rosita Pipirienė.

Ją kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.

„Darbštus žmogus yra veikiantis, save realizuojantis ir kitų kažkuo blogu neužkrečiantis. Atvirkščiai, jis kitus įtraukia į darbo džiaugsmą. O darboholizmas – viena iš priklausomybės formų. Čia mes iš karto galime kalbėti apie žmonių, esančių šalia darboholikų, kančią, nes jeigu darboholikas yra priklausomas, tai kartu kenčia ir darbdaviai, ir bendradarbiai, ir šeimos nariai, ir draugai. Tokiu atveju mes nekalbame apie gėrį – mes kalbame apie tai, kaip kažkokiu būdu ištverti su tuo darboholiku, nenutraukti santykių.

O darbštus žmogus yra kūrėjas, jis yra kažko naujo organizatorius“, – sako psichologė.

Jeigu žmogus, ar tai būtų kolega, ar kas nors kitas, labai daug dirba, kaip atpažinti, kad jis jau yra darboholikas?

„Tas, kuris labai daug dirba, visada turės bruožų, primenančių darboholizmą. Dažniausiai tokie žmonės būna gabūs, labai darbštūs. Paprastai turi didelį spektrą poreikių, norų, tarp jų – ir troškimą padėti žmonėms, kažkokiu būdu įprasminti savo gyvenimą. Tada tokie asmenys dirba labai daug ir įvairiose srityse. Jie gali turėti ir tam tikrą pašaukimą daug dirbti, tačiau ar tai taps priklausomybe – priklausys nuo žmogaus sąmoningumo. Jis turi suvokti, kad kažką dėl to aukoja: šeimą, šeimos narius ir t. t.“, – aiškina R. Pipirienė.

Daugiau: www.bernardinai.lt

Kasdieniai pokalbiai – nekasdienės įžvalgos apie svarbesnius pastarųjų dienų įvykius: šią savaitę prisimintą ponią Almą Adamkienę, psichoterapeutės patarimus apie darbą ir darboholizmą, užmojį riboti elektroninę muziką, kaipo skatinančią narkotinių medžiagų vartojimą.

Praėjus metams po šviesaus atminimo ponios Almos Adamkienės (1927–2023) mirties, dienraštis „Bernardinai.lt“ drauge su jos gyvenimo bendrakeleiviais prisiminė šią išskirtinę asmenybę, kurią daugelis vadino ne šiaip pirmąja Lietuvos ponia, bet ir elegancijos bei santūrumo etalonu.

Neretai pasigirsta kalbos, kad reikėtų trumpinti darbo savaitę. Nes kuo toliau, tuo daugiau ir intensyviau dirbame. Vis didesnio įsitraukimo reikalauja sparčiai besikeičiantis pasaulis, naujos technologijos, kiti veiksniai. Sakoma, kad darbas žmogų puošia. Bet ar visuomet? Kaip atskirti darbštų žmogų nuo darboholiko? To klausėme psichologės – psichoterapeutės Rositos Pipierienės.

Laidos pabaigoje – žurnalisto Vakario Vingilio pasakojimas apie gegužės 16 dieną Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento pristatytą tyrimą apie narkotikų vartojimą muzikos festivaliuose viešojoje erdvėje, kuris sukėlė nemažas diskusijas. Dalį žmonių papiktino spaudos konferencijoje departamento atstovės išsakytos rekomendacijos dėl muzikos. Apie tai klausykitės laidoje.

Visą laidą tiesiogiai klausykite radijo gyvenimui XFM eteryje penktadieniais po 9-os ir 16-os valandos žinių internete ir FM radijo bangomis:
Vilniuje – 104.7
Kaune – 88.1
Klaipėdoje – 91.4
Šiauliuose – 102.1
Panevėžyje – 106.9
Kėdainiuose – 106.1
Biržuose – 88.5

Aukime šviesoje: www.bernardinai.lt .