Mergaitės taip nedaro Rūta Pukenė

Nors nuo pat mažumės domėjosi IT sritimi, galiausiai Justina Kasiulevičiūtė įstojo į ekonomiką, baigė net finansų srities magistrą. Tiesa, širdies balsas buvo stipresnis – šiuo metu ji dirba itin perspektyvioje procesų automatizavimo ir robotizavimo srityje.
Pokytis prasidėjo nusprendus pasidomėti, kokį darbą IT srityje ji gali dirbti, neturėdama oficialaus TECH išsilavinimo. „Taip atsidūriau RPA, robotizavimo ir automatizavimo srityje. Po ilgų paieškų dabar sėkmingai dirbu jau daugiau nei 5 metus“, – skaičiuoja laidos „Mergaitės taip nedaro“ pašnekovė. Šiandien Justina – robotizavimo sprendinių priežiūros bei palaikymo komandos vadovė. Jos komandoje – vieni vyrai ir tam yra kelios priežastys, puikiai parodančios, kodėl moterys neateina į TECH, ir ką reikėtų daryti, kad talentų čia turėtume daugiau.

Kibernetinio saugumo poreikis augo keletą pastarųjų metų, tačiau Rusijos pradėtas karas prieš Ukrainą paskatino karą ir kibernetinėje erdvėje, pastebi ekspertė kibernetinio saugumo srityje Erika Skersytė. Nors, žvelgiant bendrai, kibernetinių incidentų skaičius nėra išaugęs, pasiruošimas suaktyvintas.
 


„Mūsų pasiruošimas yra suaktyvintas: kibernetinio saugumo specialistai stebi kibernetinę erdvę ir yra pasirengę operatyviai reaguoti į įvairius incidentus bei susijusias grėsmes. Taip pat imtasi įvairių prevencinių priemonių. Reikia pabrėžti, kad šiuo metu svarbus yra visų mūsų budrumas. Tai galioja ne tik įmonėms, bet ir asmenims. Labai svarbu kiekvienam iš mūsų turėti saugos pagrindus, nes, kaip žinoma, žmogus yra ta silpnoji grandis, nuo kurios viskas ir prasideda“, – sako ji.
 


Šiuo metu Erika viename bankų vadovauja Aktyviosios kibernetinės saugos departamentui ir itin domisi temomis, susijusiomis su kibernetine sauga, lyderyste, organizaciniais procesais bei saugumo programos įgyvendinimu.
 


„Kibernetinis karas vyksta. Labiausiai jį jaučia Ukraina ir Rusija. Ukrainoje nuolatos yra stebimos kibernetinės atakos prieš valstybines institucijas, įvairias infrastruktūras, tam tikrus individualius asmenis. Labai daug nutekinta duomenų, taip pat buvo pastebėta atakų, kurių metu negrįžtamai sunaikinami duomenys ir tokiu būdu padaroma didžiulė žala, nes duomenys ir informacija yra labai didelis turtas. Dėl pasikeitusios geopolitinės situacijos ir karo Ukrainoje šiuo metu kibernetinio saugumo rizikos yra didelės“, – sako laidos „Mergaitės taip nedaro“ pašnekovė.

Aistė Lapėnienė šiandien – elektronikos komponentų ir jų dalių įmonės IT skyriaus vadovė. Klausantis pašnekovės istorijos, atrodo, kad IT sritis – jai skirta, tačiau iki darbo čia sekė ilgas ir labai vingiuotas kelias.
Nors baigė informatikos studijas, A. Lapėnienė dirbo ir apskaitos specialiste, ir buhaltere, net kaimo mokyklos mokytoja. Vis dėlto širdyje jai visuomet kirbėjo mintis apie programavimą. Ir net šiandien, kai vadovauja visam IT skyriui, dieną ji pradeda labai anksti ir būtent nuo techninių užduočių – darbas, ilgainiui suprato, turi džiuginti, o ją džiugina būtent programavimas.
„Aš dieną pradedu labai anksti – atsikeliu, 6–7 val., žiūrint, ar iš namų dirbu, ar biure, jau aš esu darbo vietoje ir, kol nepradėjo visa įmonė dirbti, tai yra 1 ar 1,5 val., turiu to ramaus laiko, kada aš galiu įsigilinti į programavimo, projektavimo užduotis ir džiaugtis tuo darbu.
Na, o toliau, kadangi esu skyriaus vadovė, tai ir prasideda skambučiai, klausimai, susirinkimai, iššūkiai įmonės nauji, pokyčiai, sprendimai, darbų delegavimai, organizavimai ir pan. Kartais būna dienų tokių ramesnių, arba kai sau pasisakau: „Jau viskas. Aš jau per ilgai negavau tos veiklos, kuri mane džiugina“. Ir dabar aš matau, kad aš galiu užsidaryti, atsitverti 2–3 dienoms ir pasakyti: „Viskas. Dabar aš užsiimu tuo, kuo noriu, aš dabar programuosiu“, – apie savo kasdienybę pasakoja laidos „Mergaitės taip nedaro“ pašnekovė.

Dirbti bankinėse institucijose Evelina Rimkutė, testavimo vadovė viename iš Šveicarijos privačių bankų, pradėjo dar studijuodama. Neretai būdama ir viena moteris komandoje ar kabinete, šiandien ji aktyviai kalba apie socialinius stereotipus bei kitas kliūtis, trukdančias įtraukti daugiau specialistų į verslo, technologijų ir žinių pasaulį.
„Būti tai vienintelei ar tam vieninteliui niekada nėra lengva. Ir galbūt čia net nereikia apsiriboti lytimi. Mes galime būti pats jauniausias komandos dalyvis, o galbūt net vyriausias komandos dalyvis. Mes galime būti užsieniečiai, dar yra kultūrų skirtumai. Mes, žmonės, visada įtariai reaguojame į tuos, kurie yra šiek tiek kitokie, negu mes. Tai kiekviename projekte tas vienintelis kitoks turi padaryti papildomus kelis žingsnius, kol pritampa į komandą – ir tai ne visada yra lengva. Kuo labiau komanda atvirai integracijai, kuo komanda jau iki tol yra įvairesnė, tuo mes lengviau sudarome sąlygas integruotis tiems vieninteliams – kad ir iš kokio stereotipo kišenės jie ateitų į tą projektą. Ir turbūt aš tai išgyvenau daug kartų būdama ta vienintele, ir kiekvieną kartą padėdavo vis tas pats, kad aš čia esu dirbti su jumis, ir aš esu pasirengusi atvirai jus išklausyti, rasti būdų komunikuoti ir išsakyti savo nuomonę klausimais, o galbūt net kivirčais – ir taip pamažu integruotis“, – laidoje „Mergaitės taip nedaro“ kalbėjo ji. Pasak E. Rimkutės, vertinant lyčių pasiskirstymo IT srityje santykį, Šveicarijoje situacija yra dar liūdnesnė nei Lietuvoje. Ypač, jei nekalbėsime tik apie tarptautinius bankus. „Šveicarija yra labai militarizuota šalis ir turtinga, gali sau leisti, kad pusė visuomenės lieka namuose, rūpinasi šeima, namų šiluma, o vyrai dažniausiai būna darbe. Sakyčiau, globalizacija atneša naujovių į Šveicariją, kad ir darbe, ir visu etatu dirbančių matome vis daugiau moterų“, – situaciją lygino pašnekovė.

Kai sugedus laboratorinės diagnostikos įrangai į iškvietimą atvyksta Vita Jankevičiūtė, nauji klientai ir už nugaros atsistoję visą procesą stebi, ir nuogąstauja, pavyzdžiui, gal tiek daug detalių išimti nereikėtų – kas jas paskui sudės. Vis dėlto į visas šias situacijas ji išmoko nebekreipti dėmesio – darbą atlieka puikiai, o paslaugos paklausios visoje Lietuvoje.


 


„Aš inžinerijos grožį mačiau ir vis dar matau tame, kad aš atvažiuoju ten, kur yra chaosas, ten, kur kažkas sugedę, neveikia, visi pasimetę, nežino, ką daryti. Ir tada aš pažiūriu į savo įrankių dėžę, susirandu tai, ko man reikia, aš vaikštau vamzdelis po vamzdelio, laidas po laido, randu tą gedimą.


 


Ir aš galiu palikti įrangą veikiančią, o klientus – laimingus, besišypsančius. Galų gale, išvažiuoti ramia sąžine. Atvažiavau – chaosas, išvažiavau – viskas tvarkoje, dirba“, – apie savo kasdienybę pasakoja laboratorinės diagnostikos aptarnavimo ir techninės priežiūros inžinierė.


 


Šiandien Vitai reikia ir bendrauti su klientais, ir puikiai naviguoti sudėtinguose inžineriniuose įrenginiuose, užtikrinant sklandų jų veikimą, techninę priežiūrą. Ji juokauja, kad įrankių dėžę rankose tikrai laiko dažniau nei rankinę.


 


„Labai laukiu, kai nebeturės moterys duoti interviu apie savo darbą technologijų srity. Labai norėčiau, kad tai būtų tiesiog tokia norma, kaip sutikti gydytoją – moterį ir vyrą. Taip ir sutikti inžinierių – moterį ir vyrą. Ir kad tai būtų tiesiog natūralu“, – lūkesčiais dalijosi laidos „Mergaitės taip nedaro“ pašnekovė.

Karina Garifovaitė – profesionali šokėja, šokių trenerė ir Vilniaus „Rytas“ šokėjų komandos kapitonė, o kartu – jaunesnioji front-end programuotoja. Mokytis programuoti ji pradėjo karantino pradžioje, o šiandien jau sėkmingai kyla IT srities karjeros laiptais.
Paklausta, kaip pavyksta suderinti šias dvi aistras – šokius ir programavimą – pašnekovė šypteli, kad svarbiausia – motyvacija. Šokti K. Garifovaitė pradėjo jau prieš 18 metų, daugiau nei 6-erius metus dirbo lavinamosios gimnastikos trenere, šokėjų komandų vadove. Tačiau, prasidėjus karantinui, kai praktiškai visa veikla persikėlė į nuotolį, ji pradėjo programuoti.
„Šokiai vyksta dažniausiai vakare, po darbo, o rungtynės savaitgaliais, mano laisvadieniais, jeigu galėčiau juos taip pavadinti. Todėl kai vieni žmonės po darbo skuba atsipalaiduoti, aš važiuoju į šokių treniruotes. Kai nori, viską galima suderinti“, – įsitikinusi ji.
Iš mažo miestelio kilusi ir atkakliai savo svajonių siekusi K. Garifovaitė neneigia, kad stereotipai ją lydi nuolat, tačiau niekas nesvarbu, kai užsiimi veikla, kuri suteikia laimę.
„Dažniausiai atsiranda žmonių, kurie iki galo nesupranta vienos arba kitos srities, teisia matydami tik labai mažą didelio paveikslo dalį. Galbūt šitas pokalbis padės kažkam vis dėlto pažvelgti į situaciją iš kitos pusės“, – lūkesčiu dalijosi laidos „Mergaitės taip nedaro“ pašnekovė.