Vienkartinė planeta LRT

Gegužės pabaigoje Aplinkos ministerija ėmėsi skubos tvarka derinti Valstybinių miškų urėdijos (VMU) pertvarkymo į akcinę bendrovę projektą. Pasak Vyriausybės, keisti valstybės įmonės teisinę formą kaip „nepažangią“ rekomendavo Ekonominės plėtros ir bendradarbiavimo organizacija, ir tai – dalis didesnės pertvarkos, kuri jau paveikė keliasdešimt valstybės įmonių.

Tuo metu visuomenininkai baiminasi, kad ši pertvarka kelia grėsmę viešajam interesui ir įtvirtins komercinę Lietuvos miškų naudojimo paskirtį, todėl ragina ją stabdyti. „Klausimų vis užduodame, bet dialogo su visuomene nebuvo“, – pabrėžia Aplinkosaugos koalicijos pirmininkė Lina Paškevičiūtė.

„Tai nėra gamtinis klausimas“, – atsako šia pertvarka besirūpinantis aplinkos ministras Simonas Gentvilas. Jis primena, kad šie pokyčiai numatyti dar ankstesnės vyriausybės ir tikina, kad akcinės bendrovės statusas leistų miškų valdymą skaidrinti ir depolitizuoti. Jam antrina ir premjerės patarėjas Dalius Krinickas, raminantis, kad visi viešajam interesui užtikrinti būtini saugikliai bus numatyti naujajame Miškų įstatyme. Bet šis iki šiol nepasiekė Seimo ir minėtų saugiklių jame dar nėra.

O Seime opozicija registravo rezoliucijos projektą „Dėl tvarios miškų politikos“, kur irgi siūlo Vyriausybei atsisakyti planų VMU paversti akcine bendrove. „Tai gali būti pražūtinga Lietuvos miškams“, – sako rezoliucijos iniciatorius Tomas Tomilinas.

Laidoje stengiamės išgirsti abiejų pusių argumentus dėl stringančios šalies valstybinių miškų valdymo pertvarkos.

Autorė Vaida Pilibaitytė

Lietuvoje nuo kitų metų griežtės žemės ūkyje naudojamų durpžemių apsauga. Tai daroma siekiant mažinti iš nusausintų durpių išsiskiriančias anglies dvideginio emisijas. Birželio pradžioje ūkininkai bus kviečiami teikti paraiškas durpžemių atkūrimo finansavimui.
Kodėl ūkininkams tai kelia nerimą, ir ką sako tie, kurie jau ūkininkauja šlapynėse?

Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Jono Volungevičiaus nuotrauka

Netrukus vyksiančių Europos Parlamento rinkimų rezultatai nulems būsimus ES lyderius, kurie formuos Europos klimato politiką iki dešimtmečio pabaigos. Tai bus svarbūs metai ne tik pasauliniu mastu siekiant apriboti klimato atšilimą iki 1,5 laipsnio Celsijaus, bet ir norint pasiekti bloko energetinius ir klimato tikslus iki 2030 m., o galiausiai ir užsibrėžtą neutralumą klimatui iki 2050 m.

Tačiau rinkimų kontekstas gali turėti įtakos sprendimams. „2019 m. Europos Parlamento rinkimai buvo „žalieji rinkimai“, daugėjo ekologinio sąmoningumo Europoje, bet pandemija ir karas Ukrainoje labai paveikė situaciją – europiečiams dabar svarbiausios visai kitos problemos“, - pastebi Vilniaus politikos analizės instituto asocijuotasis analitikas Matas Baltrukevičius.

Piliečių apklausos taip pat rodo, kad nors klimato kaita gyventojams svarbi, šis klausimas ne visuomet patenka į prioritetų sąrašo viršų. „Žmonės vis dar stipriai mano, kad tai – ateities problema, kad pagrindinės pasekmės ir sprendimai bus po 10-20 metų“, - teigia KTU sociologė, mokslo grupės „Pilietinė visuomenė ir darnus vystymasis“ vadovė Aistė Balžekienė.

Kaip ES klimato politiką veikia geopolitiniai iššūkiai ir kitos krizės? Kaip po rinkimų ES toliau įgyvendins ambicingą strategiją – Europos Žaliąjį kursą? Apie tai – laidoje.

Autorė Karolina Panto

Valstybinės maisto ir veterinaijos tarnybos duomenimis, Lietuvoje žmonių maistui auginančių ir perdirbančių vabzdžius įmonių šiuo metu yra 12. Europos Sąjunga leidžia maistui auginti 4 rūšis: didžiųjų milčių (Tenebrio molitor) lervas, skėrius keleivius (Locusta migratoria), naminius svirplius(Acheta domesticus), malūninių juodvabalių (Alphitobius diaperinus) lervas.

Neseniai Studentų gamtininkų mokslinė draugija organizavo paskaitą apie valgomuosius vabzdžius, ją vedė entomologė Virginija Podėnienė. Ji yra Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro profesorė, Biomokslų institute vadovauja Zoologijos katedrai. Valgomieji vabzdžiai nėra jos tyrimų objektas, tačiau mokslininkė yra gerai įsigilinusi į vabzdžių valgymo (entomofagijos) istoriją ir esamas tendencijas.

Savo darbe V. Podėnienė ieško ilgakojų uodų lervų, jas tiria. Ji taip pat tiria ir negyvoje medienoje aptinkamus vabzdžius. Abiem atvejais, bet dėl skirtingų priežasčių, juos surasti gali būti tikras detektyvas.

Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Sigito Podėno nuotraukoje — velnio snukis (angl. „devil face“), šiuo terminu apibūdinamas ilgakojo uodo lervos kvėpavimo laukas

Mokslininkai skaičiuoja, kad Lietuvoje gyvena apie 80 tūkstančių bebrų, bet tikrojo skaičiaus niekas nežino. Žinoma tai, kad pagal tankumą tai yra viena gausiausių populiacijų Europoje, kur praėjusiame amžiuje beveik išnaikinti bebrai vėl sugrįžta.

Dėl mėsos ir ūkiams daromos žalos bebrai medžiojami – kasmet per sezoną daugiau nušaunama tik šernų, elnių ir stirnų.

Bet miestuose įsikuriantys bebrai savivaldybėms kartais tampa galvosūkiu.

Tuo metu mokslininkai sako, kad bebrai – gamtinėms ekosistemoms ypač svarbios rūšys. Nors jų skaičių reguliuoti tenka, svarbu tai daryti apgalvotai ir prisiminti, kad upės ir ežerai priklauso ne vien žmonėms.

Autorė Vaida Pilibaitytė

Laidoje panaudota Bavarijos radijo žurnalistės Helenes Koeck medžiaga

Sovietmečiu durpės buvo labai dažnai naudojamos kolūkiuose: kaip kuras, kraikas gyvuliams ir netgi pieno šaldymui, nes jos gerai izoliuoja šilumą. Dėl to Lietuvoje ne viena aukštapelkė buvo nusausinta ir paversta durpiniu karjeru. Sovietmečio pabaigoje ir pirmaisiais nepriklausomybės metais Lietuvoje durpių tiek nebereikėjo, tad daugelis karjerų buvo apleisti ir virto dykromis, apaugo miškais. Apie kažkada šiose vietose veikusius durpių karjerus primena sausinimo grioviai.

Pelkių atkūrimu užsiimančio Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondo specialistai kartu su kolegomis mokslininkais ir ekologais parengė galimybių studiją, kurioje analizuoja, ką daryti su tokiais mišku apaugusiais pažeistais durpynais: https://am.lrv.lt/media/viesa/saugykla/2024/1/UeLJMXgcIl8.pdf

Joje prieita prie išvados, jog gaisrų prevencijai, klimato kaitai, vandens kokybei ir biologinei įvairovei naudingiausia būtų atkurti pelkinę ekosistemą. O tai reiškia - iškirsti dalį miško, užtvenkti sausinimo kanalus ir atlikti dar eilę darbų, kurie padėtų sulaikyti vandenį pelkėje.

Atkurti pelkes yra brangu ir sudėtinga, tai ne visada įmanoma dėl rizikos užlieti aplinkines teritorijas. Kokiu keliu planuoja eiti Aplinkos ministerija ir Valstybinė miškų urėdija?

Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Leono Jarašiaus nuotraukoje - Sacharos pelkė Rokiškio rajone prieš atkūrimą