Homo cultus. Istoriko teritorija LRT

2024 metų gegužės 12 dieną dalyvausime referendume dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo. Šiame straipsnyje yra nusakomos sąlygos, kas gali gauti Lietuvos pilietybę. Referendumui teikiamas klausimas, ar Lietuvos piliečiai pritaria Konstitucijos pakeitimui, kad žmonės galėtų turėti Lietuvos ir kitų šalių pilietybę.
Pokalbio tema – kaip skirtingose epochose formavosi ir keitėsi Lietuvos valstybės piliečio samprata, kokias teises ir pareigas šie piliečiai turėjo, kaip ir kokiomis aplinkybėmis Lietuvos valstybės pilietybė buvo įgyjama arba prarandama?

Pokalbis su Lietuvos istorijos instituto ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto istorikais, prof. dr. Tamara Bairašauskaite, doc. dr. Eugenijumi Saviščevu, dr. Jonu Drungilu ir dr. Artūru Svarausku.

Ved. Aurimas Švedas

2004-ųjų gegužės 1-ąją įvykęs Lietuvos prisijungimas prie Europos Sąjungos istorikų vadinamas lemtingu istoriniu įvykiu, radikaliai pakeitusiu mūsų visuomenės ir valstybės likimą.
Kaip Europos anglių ir plieno bendrija virto Europos Sąjunga? Kaip Bendrija tapo unikaliu ir labai patraukliu politiniu, ekonominiu ir kultūriniu dariniu?
Ar lengvai Lietuvos politinis elitas XX a. 10 deš. pasiekė konsensusą, kad „grįžimas namo – į Europą“ – vienintelė tvari valstybės ir visuomenės strategija? Kokius diplomatine prasme svarbiausius iššūkius teko spręsti XX-XXI a. sandūroje Lietuvai siekiant prisijungti prie Europos Sąjungos?
Kokios priežastys lėmė, kad Lietuva 2000-aisiais tapo derybų autsaidere ir kaip pavyko išvengti realios grėsmės atsidurti antroje Europos Sąjungos plėtros bangoje?
Derybų dėl narystės Europos Sąjungoje metu reikėjo susitarti net dėl 31 derybinio skyriaus. Kas Lietuvos derybininkams buvo sunkiausia dirbant Lietuvos ir Europos Sąjungos suartinimo darbą?
Lietuvos narystė Bendrijoje ir NATO – strateginis Rusijos Federacijos pralaimėjimas. Kodėl Maskvai nepavyko sugriauti ambicingų Vilniaus planų?
Kalbėdami apie Lietuvos narystę Europos Sąjungoje, visų pirma esame linkę pabrėžti: iš ES fondų gavom daug lėšų, jas panaudojome kurdami savo gerovę! O ką per dvidešimt narystės Europos Sąjungoje metų, Lietuva sugebėjo duoti Bendrijai?
Kokius tikslus turėtume sau iškelti rengdamiesi 2027 metais įvyksiančiam Lietuvos pirmininkavimui Europos Sąjungos Tarybai?

Pokalbis su politiku ir diplomatu Antanu Valioniu; diplomatu, Europos Parlamento nariu Petru Auštrevičiumi; politikos mokslininku, Vilniaus universiteto profesoriumi Gediminu Vitkumi.

Ved. Aurimas Švedas

Balandžio 12 d. duris atvėrė restauruoti ir šiuolaikiniam miesto gyvenimui pritaikyti Sapiegų rūmai. Naujieji rūmų šeimininkai – Šiuolaikinio meno centro kolektyvas – pakvietė penkias išskirtines asmenybes (Andrių Arutunian, Renatą Dubinskaitę, Moniką Kalin, Liną Lapelytę, Kristupą Sabolių) sukurti garsinius kūrinius, istorijas, patirtis, kurie ragina tirti ir pažinti Sapiegų rūmų erdves, istoriją, aplinką, su rūmais susijusius žmones.
Šiuos garso kūrinius galima susirasti ir išgirsti Sapiegų rūmų internetinėje svetainėje.

Pokalbis apie bandymus apmąstyti Sapiegų rūmų kaip atminties vietos reikšmę XXI amžiaus Lietuvos visuomenei, pastangas kurti naują šių rūmų tapatybę ir pastarąją tapatybę išreiškiančias istorijas.

Ką daryti su nei atkurta, nei įsivaizduota, nei išgyventa praeitimi? Kaip vyksta vaizduotės dialogas su istorija? Kuomet meninė tiesa tampa svarbesnė už mokslinius teiginius? Kodėl naujiems pasakojimams apie praeitį reikia ne tik iki skausmo pažįstamų didingų naratyvų arkų, bet ir mūsų gebėjimo pastebėti iki šiol nežinomus arba neįvertintus žmones, įvykius, reiškinius?

Pokalbis su kuratore Asta Vaičiulyte, menotyrininke ir senosios baroko muzikos atlikėja Renata Dubinskaite, filosofu, scenaristu, rašytoju, prof. Kristupu Saboliumi.

Ved. Aurimas Švedas

Kokią reikšmę italų literatūroje užima rašytojas Primo Levi (1919-1987)? Kokį įspaudą vieno žymiausių holokausto liudytojų Europos literatūroje kūryba yra palikusi italų visuomenės kultūrinėje ir politinėje savimonėje? Ar XXI a. P. Levi tekstai patenka į taip vadinamą italų kultūrinį kanoną?
„Levis nerėkė, nepuolė, nekaltino todėl, kad nenorėjo rėkti. Jis norėjo kur kas daugiau: kad suriktų skaitytojas“, - teigė jo bičiulis, italų rašytojas Ferdinando Camon. Kaip būtų galima nusakyti egzistencinę P. Levi kaip žmogaus ir kaip rašytojo programą? Ko jis siekė pasakodamas istorijas, liudydamas ir ieškodamas atsakymų į žmogaus protui nepakeliamus klausimus?
Kokias svarbiausias idėjas, pasinaudodamas chemija kaip pretekstu ir cheminiais elementais kaip metaforomis, siekė atskleisti P. Levi savo knygoje „Periodinė elementų lentelė“, 2023-iųjų pabaigoje pasirodžiusioje lietuvių kalba?
Lietuviškai yra prieinamos dvi P.Levi knygos – jau minėta „Periodinė elementų lentelė“ ir „Jei tai žmogus“ (pirmasis leidimas – 2003 metais).
Kokius dar šio italų rašytojo tekstus reikėtų išsiversti į lietuvių kalbą, perskaityti ir dėmesingai aptarti?

Pokalbis su P. Levi knygos „Periodinė elementų lentelė“ vertėja Toma Gudelyte, istoriku, Lietuvos istorijos instituto mokslininku dr. Andrea Griffante, literatūrologu, italų literatūros dėstytoju, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto docentu Dainiumi Būre.

Ved. Aurimas Švedas

Kaip yra susijusi istorija ir teisė?
Anot žymaus prancūzų istoriko Henry Rousso, praeities tyrinėtojai mąstydami apie blogio raišką istorijoje neturėtų atlikti prokurorų, advokatų ar teisėjų vaidmens. Istorikai, H.Rousso nuomone, visų pirma privalo mėginti suprasti, ką teko patirti Aušvico koncentracijos stovykloje įkalintiems žmonėms. Tuo pat metu praeities tyrinėtojai privalo perprasti bei paaiškinti, kas lėmė šioje koncentracijos stovykloje dirbusiųjų komendantų, prižiūrėtojų, medikų, budelių etc. elgesį. O kokį tikslą, mąstydami apie XX a. istoriją, visų pirma sau kelia teisininkai? Kokią prasmę jie įdeda į žodžius „atstatyti istorinį teisingumą“?
2024 m. kovo 25 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje buvo pristatyta doc. dr. Dovilės Sagatienės atlikto tyrimo ataskaita „Istorinės atminties teisinis reguliavimas Baltijos valstybėse“. Ką atskleidė pastarasis tyrimas? Kokius etapus galima būtų išskirti Baltijos šalių istorinės atminties reguliavimo procese Nepriklausomybės epochoje? Ar tarp Latvijos, Estijos ir Lietuvos sukurtų įstatymų, reguliuojančių su istorine atmintimi susijusius reiškinius bei procesus, galima būtų įžvelgti kokių nors esmingesnių skirtumų?
Kiek Baltijos valstybių istorinės atminties įstatymai atitinka Europos žodžio laisvės standartus?
Tyrimas baigiamas keturiomis politikos įgyvendinimo rekomendacijomis. Pirmoji skamba taip: „Gerinti dvejopų istorinės atminties įstatymų saugumo pažadų supratimą”. Kaip šį teiginį reikėtų suprasti? Antroji rekomendacija: „Skatinti tyrinėjimus, savirefleksiją ir atviras diskusijas tiek apie sovietų okupacijos laikotarpį, tiek apie nacių okupacijos laikotarpį“. Kokio pobūdžio diskusijų mums trūksta?
Trečioji ir ketvirtoji rekomendacijos kalba taip pat apie labai aktualius dalykus: tolesnes Baltijos šalių ir žydų pastangas žengti susitaikymo link (rekomendacija skiriama visų pirma Latvijai ir Lietuvai) bei poreikį Estijai bei Latvijai skatinti savąjį istorijos supratimą rusakalbių bendruomenėse. Taigi, reikia ne tik tam tikrus dalykus teisiškai reglamentuoti, drausti, bausti, bet ir ieškoti bendro supratimo bei santarvės?
Istorikai, kalbant apie teisinį istorinės atminties reguliavimą arba kietą atminties politiką iš principo laikosi nuomonės „mažiau yra daugiau“. O kokią formulę šiuo atveju naudoja teisininkai?

Pokalbis su teisininke, teisės istorike, atminties studijų eksperte doc. dr. Dovile Sagatiene.

Ved. Aurimas Švedas

(E. Paulausko nuotr.)

Ursula K. Le Guin (1929 – 2018) buvo filologė, dėstytoja, publicistė, poetė, rašytoja, vertėja, rašiusi smulkios formos prozą, kūrusi vaikams, o taip pat - išbandžiusi savo jėgas ir science fiction bei fantasy žanruose. 2023-iųjų rugpjūčio 17 d. New York Times išspausdintame straipsnyje apie šią iškilią asmenybę sakoma: „Ji pakeitė science fiction žanrą visiems laikams“.
Tuo pat metu Lietuvos skaitytojams Ursula K. Le Guin kol kas vis dar mažai pažįstama. Ką reikėtų žinoti apie šią iškilią asmenybę tiems, kuria tik dabar atranda jos kūrybą?
2023-iųjų pabaigoje lietuvių kalba pasirodžiusi knyga „Kairė tamsos ranka“ priklauso vienam iš dviejų, Ursula K. Le Guin, plėtotų iš išpuoselėtų ciklų – „Hainiškajam ciklui“. Šis ciklas pasakoja apie Ekumenės lygą – tarpplanetinę organizaciją, kurios atstovai keliauja po visatą ir bando užmegzti ryšį su įvairiuose pasauliuose gyvenančiomis būtybėmis, kviesdamos jas prisijungti prie lygos, bendrauti, keistis žiniomis ir prekiauti. Ursula K. Le Guin pabrėžė, kad jos ciklą, sudarytą iš septynių romanų, galima skaityti nesilaikant knygų publikavimo chronologijos. Kas dar žinotina apie šį ciklą, prieš pradedant gilintis į tai, kas parašyta „Kairėje tamsos rankoje“?
„Paris Review“ 2013-ais metais apie Ursula K. Le Guin rašytame tekste galima rasti tokias eilutes: „Nė vienas kūrinys nesugriovė žanro taisyklių labiau nei „Kairė tamsos ranka“ (1969). Šiame romane, ketvirtojoje ciklo knygoje, Le Guin įsivaizdavo pasaulį, kurio gyventojai neturi pastovios lyties Knygos forma - pirminių šaltinių mozaika, tarpžvaigždinio etnografo užrašų knygelė - nuo dalykinių dienoraščio įrašų iki ateivių mitų fragmentų.“
Ar „Kairė tamsos ranka“ iš tiesų smarkiai keitė fantastinės literatūros rašymo taisykles?
Kuo ypatinga „Kairėje tamsos rankoje“ aprašoma Geteno planeta ir jos gyventojai, su kuriais bando užmegzti ryšį Ekumenės lygos atstovas Dženlis Ai?
Kodėl Ekumenės lygos pasiuntiniui nesiseka? Ko jis nesupranta?

Pokalbis su knygos „Kairė tamsos ranka“ vertėja Anita Kapočiūte ir politologu, politikos apžvalgininku, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentu Mažvydu Jastramskiu.

Ved. Aurimas Švedas