Teisės ir istorijos sampynos Homo cultus. Istoriko teritorija

Kaip yra susijusi istorija ir teisė?
Anot žymaus prancūzų istoriko Henry Rousso, praeities tyrinėtojai mąstydami apie blogio raišką istorijoje neturėtų atlikti prokurorų, advokatų ar teisėjų vaidmens. Istorikai, H.Rousso nuomone, visų pirma privalo mėginti suprasti, ką teko patirti Aušvico koncentracijos stovykloje įkalintiems žmonėms. Tuo pat metu praeities tyrinėtojai privalo perprasti bei paaiškinti, kas lėmė šioje koncentracijos stovykloje dirbusiųjų komendantų, prižiūrėtojų, medikų, budelių etc. elgesį. O kokį tikslą, mąstydami apie XX a. istoriją, visų pirma sau kelia teisininkai? Kokią prasmę jie įdeda į žodžius „atstatyti istorinį teisingumą“?
2024 m. kovo 25 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje buvo pristatyta doc. dr. Dovilės Sagatienės atlikto tyrimo ataskaita „Istorinės atminties teisinis reguliavimas Baltijos valstybėse“. Ką atskleidė pastarasis tyrimas? Kokius etapus galima būtų išskirti Baltijos šalių istorinės atminties reguliavimo procese Nepriklausomybės epochoje? Ar tarp Latvijos, Estijos ir Lietuvos sukurtų įstatymų, reguliuojančių su istorine atmintimi susijusius reiškinius bei procesus, galima būtų įžvelgti kokių nors esmingesnių skirtumų?
Kiek Baltijos valstybių istorinės atminties įstatymai atitinka Europos žodžio laisvės standartus?
Tyrimas baigiamas keturiomis politikos įgyvendinimo rekomendacijomis. Pirmoji skamba taip: „Gerinti dvejopų istorinės atminties įstatymų saugumo pažadų supratimą”. Kaip šį teiginį reikėtų suprasti? Antroji rekomendacija: „Skatinti tyrinėjimus, savirefleksiją ir atviras diskusijas tiek apie sovietų okupacijos laikotarpį, tiek apie nacių okupacijos laikotarpį“. Kokio pobūdžio diskusijų mums trūksta?
Trečioji ir ketvirtoji rekomendacijos kalba taip pat apie labai aktualius dalykus: tolesnes Baltijos šalių ir žydų pastangas žengti susitaikymo link (rekomendacija skiriama visų pirma Latvijai ir Lietuvai) bei poreikį Estijai bei Latvijai skatinti savąjį istorijos supratimą rusakalbių bendruomenėse. Taigi, reikia ne tik tam tikrus dalykus teisiškai reglamentuoti, drausti, bausti, bet ir ieškoti bendro supratimo bei santarvės?
Istorikai, kalbant apie teisinį istorinės atminties reguliavimą arba kietą atminties politiką iš principo laikosi nuomonės „mažiau yra daugiau“. O kokią formulę šiuo atveju naudoja teisininkai?

Pokalbis su teisininke, teisės istorike, atminties studijų eksperte doc. dr. Dovile Sagatiene.

Ved. Aurimas Švedas

(E. Paulausko nuotr.)