Bernardinai.lt pokalbiai Bernardinai.lt

Kasdieniai pokalbiai – nekasdienės įžvalgos: gegužės 1-ąją sukako dvidešimt metų nuo Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą. Šioje laidoje išgirsite ambasadorių, buvusį Lietuvos užsienio reikalų ministrą Antaną Valionį, Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininką profesorių Vytautą Landsbergį ir Rytų Europos studijų centro vadovą Liną Kojalą. O jau sekmadienį minėsime ir Motinos dieną, kuomet gražiausiais žiedais, žodžiais sveikinsime esamas ir amžinybėn iškeliavusias mamas. Su rašytoju kunigu Benu Lyriu bandysime išsiaiškinti, kodėl taip jaudinamės ir taip sunkiai renkame žodžius savo mamoms. Prie mikrofono – žurnalistas Vytautas Markevičius.

Šį trečiadienį, gegužės 1-ąją, minėjome išskirtinę mūsų istorijos datą: sukako dvidešimt metų  nuo Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą. Tokia sukaktis – tai gera proga apmąstyti, kaip ES narystė per pastaruosius du dešimtmečius paveikė mūsų šalies raidą, koks buvo Lietuvos kelias nuo 2003-iųjų referendumo ir įstojimo 2004-aisiais į ES, iki šių dienų. Apie pasirengimą narystei, vykusias derybas, gyventojų nuotaikas daugiau mums papasakos ir primins ambasadorius, buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras Antanas Valionis.

Ta pačia proga išskirtinį interviu interneto dienraščiui „Bernardinai.lt“ davė ir Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininkas, profesorius Vytautas Landsbergis, kurio svarstymus apie Europos ateitį galite išgirsti ir laidoje.

Laidoje išgirskite ir jaunesnės kartos politologo, Rytų Europos studijų centro vadovo, Lino Kojalos įžvalgas apie Lietuvos buvimą Europos Sąjungoje.

Ir galiausiai, laidos pabaigai, mintys apie artėjančią Motinos dieną. Su rašytoju, kunigu Benu Lyriu kalbamės apie tai, kodėl taip jautru sveikinti savo mamas?

Visos laidos tiesiogiai klausykite radijo gyvenimui XFM eteryje penktadieniais, po 9-os ir 16-os valandos žinių internete ir FM radijo bangomis:

Vilniuje — 104.7

Kaune — 88.1

Klaipėdoje — 91.4

Šiauliuose — 102.1

Panevėžyje — 106.9

Kėdainiuose — 106.1

Biržuose — 88.5

Aukime šviesoje!

Buvęs NATO generalinio sekretoriaus pavaduotojas Giedrimas Jeglinskas dienraščiui „Bernardinai.lt“ teigė, jog jo stiprybė – patirtis Vakaruose, tad į prezidento kėdę jis sėstų su nauju požiūriu.

Kandidatas į prezidentus daug dėmesio skirtų saugumui, pasak G. Jeglinsko, dabar esame saugiausi savo istorijoje, tačiau ir toliau turime save stiprinti.

G. Jeglinskas dienraščiui teigė, jog vienas svarbiausių dėmenų, užtikrinantis saugumą Lietuvoje yra narystė NATO aljanse.

„Turime NATO branduolinį skėtį, jo gal nejaučiame, nes patys nesame branduolinė valstybė, tačiau V. Putinas tikrai nenori konfrontacijos su branduoliniu aljansu“, – videointerviu teigė G. Jeglinskas.

Jį kalbina žurnalistas Vakaris Vingilis.

Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas, profesorius Vytautas Landsbergis teigia palaikantis tuos, kurie mato ir sako, kad Lietuva taip gerai ir saugiai niekada negyveno. Jį kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.

Minime Lietuvos narystės Europos Sąjungoje dvidešimtmetį. 20 metų žmogaus gyvenime yra nemažai, valstybės gyvenime tie 20 metų – trumpas laiko tarpas. Kaip pasikeitė Lietuva?

Svarstydamas apie tai, prof. V. Landsbergis teigia: „Visi, kurie gyvena Lietuvoje, turbūt tuos pasikeitimus mato, tiktai skirtingai interpretuoja. Vieni dažnai pasako, kad taip gerai ir taip saugiai Lietuva niekada negyveno. Kiti gi, kuriems rūpi prasibrauti į valdžią, šaukte šaukia, kad taip blogai dar niekada nebuvo. Čia jau yra nebe skonio, o intereso dalykas.

Bet tie žmonės, kurie sako, jog gerai, duok Dieve, kad tiktai nesugriautų, tai tie žmonės yra teisūs. Aš nežinau, ar tikrai jau taip viskas gerai, ne visiems gerai. Tačiau faktas – Lietuvos dar nebombarduoja, ji turi pajamų, ji gali šelpti, iš jos yra ką vogti. O čia tų pribėgančiųjų ir vagiančiųjų tikrai netrūksta. Kiek milijonų išvogta, ir dabar nežinoma, kaip juos surasti. Kuršių marias išnuodijo – kaltų nėra. Šiuo atžvilgiu mes nelabai gerai gyvename, nes trūksta tikro teisingumo. Bet apskritai – neelgetaujame.“

V. Landsbergio teigimu, Europos perspektyvos priklauso nuo proto. „Žinoma, yra ir tokie dalykai kaip sąžinė, garbė, orumas, bet jie yra praradę tikrąją vertę, – sako jis. – Žiūrėkit, kaip supyko kai kurie kolegos, kai Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas pasakė, kad gali tekti ir mums patiems kariauti – ojei, ne, tegu ukrainiečiai kariauja, tegu jie žūsta, o mes pastovėsim po medžiu, mes jiems nusiųsime pagalbos, ne per daug, kad Putinas nesupyktų.

Tęsiasi tokia keista veidmainystė dėl to karo. Kokia ateities vizija? Europa turi ateiti į protą, o pirmiausia ji turi išlikti. Ją gali sugriauti karai, Putino, putinizmo ekspansija, kuri nepakenčia nieko. Juk yra paskelbusi, kad Europos Sąjunga yra priešas, ne tik NATO, ji turi būti sugriauta, nes ji, pasak jų, plečiasi. O ji juk natūraliai auga, nes įstojo ir nori įstoti kitos šalys ir jaustis laimingos. O ten, Maskvoje, viską bando vaizduoti priešingai. Jie savo kolonijinę sistemą norėtų laikyti amžinai.

Čia yra neišspręstas pačios Rusijos klausimas. Europos likimas faktiškai priklauso nuo Rusijos likimo, ar Rusija išliks su tokia bepročių valdžia ir ideologija. Jie naudoja tokią šėtonišką, išsigimėlišką kryptį, kurios esmė – neapykanta tiems, kurie gyvena ir nori gyventi kitaip. Ukraina šiuo metu yra išbandymų vietoje, išbandymų lauke. Žmogėdros tikisi, jog ji neatlaikys, tiek nuleis kraują, tiek išžudys, kad Ukraina bus priversta kapituliuoti. Tai ten tokia filosofija, tokia „vertybinė“ filosofija: kuo daugiau užimti, jeigu to reikia, sugriauti, užimti griuvėsius, dulkėtus negyvenamus plotus.

Taigi klausimas yra didžiulis, ir atsakymas į jį priklauso nuo Rusijos ateities. Europa kol kas nesupranta, kad nebus nei taikos, nei gerovės, jeigu išliks iš esmės nepasikeitusi Rusija. Ar ji gali pasikeisti? Čia yra didysis klausimas. Rusija turi pasikeisti arba išnykti. Gali būti, kad Rusija išnyks, ypač jeigu pradės mėtytis branduolinėmis bombomis. O ir Vakarų civilizacija yra pažeista, netobula, sukvailinta. Ji stokoja proto, ryžto ir valios gintis. Iš tikrųjų Europa turi gintis, o ji tai palieka Ukrainai – tu turi gintis už mus, o mes tau duosim šiek tiek ginklų, dėl kurių „imperatorius“ dar nelabai pyksta.“

Daugiau: www.bernardinai.lt

Lietuvai minint narystės Europos Sąjungoje 20-metį, ambasadorius Antanas Valionis prisimena garsųjį susitikimą, vykusį tuometiniuose Vilniaus sporto rūmuose, į kurį kai kurie protestuotojai atėjo apsiginklavę šakėmis. Sėdėjo anuomet su premjeru Algirdu Brazausku pirmoje eilėje ir klausėsi niekuo nepagrįstų žemdirbių nuogąstavimų, kad neva Europos Sąjunga ne tik kad nieko neduos, bet ir numaus paskutines kelnes. Įdomu, ką jie pasakytų šiandien? – šypsodamasis svarsto buvęs užsienio reikalų ministras A. Valionis.

Jį kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.

Kokie didžiausi iššūkiai buvo Lietuvai siekiant narystės Europos Sąjungoje? A. Valionis pasakoja: „Mūsų valstybė buvo neseniai atkurta, išėjusi iš socialistinio lagerio su visais ekonominiais, socialiniais ir mentaliteto ypatumais. Mes skyrėmės ir nuo socialistinio lagerio šalių, kurios buvo vadinamos liaudies demokratinėmis respublikomis. Tuo metu dirbome išskirtinai geromis, komfortiškomis sąlygomis, kadangi visos politinės partijos vienareikšmiškai pasisakė už NATO ir Europos Sąjungą.

Su visuomene buvo šiek tiek kitaip. Čiagi buvo valstiečiai. Aš dabar prieš tuos visus jubiliejinius renginius atmintyje atkūriau kai kuriuos įvykius, peržiūrėjau nuotraukų albumus. Iškilo atmintyje tuometinis susitikimas Vilniaus sporto rūmuose, į kurį buvo suvažiavę apie penkis tūkstančius žemdirbių. Kai kurie jų buvo atsinešę šakes. Tie fermeriai, valstiečiai vienas per kitą dėstė tokį bendrą leitmotyvą, kad niekas mums niekada nieko nedavė, o Europos Sąjunga ne tik kad nieko neduos, bet ir paskutines kelnes numaus. Taigi reikėjo dirbti su šia visuomene. Dabar jūs paklauskit tų valstiečių, ką jie galvoja apie Europos Sąjungą.

Šiuo metu Lietuvoje apie 80 procentų gyventojų remia mūsų narystę Europos Sąjungoje. Taigi didžiausi iššūkiai buvo susikalbėti su savo visuomene ir patiems nusistatyti rengimosi narystei greitį, kad derybas baigtume kartu su kitais. Priminsiu, kad jas mes pradėjome keleriais metais vėliau negu Lenkija, Čekija, Estija. Pirmasis derybų turas įvyko 2000-ųjų vasario mėnesį. Tada buvo paskelbtas regatos principas, kuris reiškė: tie, kurie pirmieji baigs derybas, tie ir tampa kandidatais į Europos Sąjungą. Tai mes padarėme 2002-ųjų gruodžio mėnesį Danijoje, Kopenhagoje, o 2004-ųjų gegužės pirmąją tapome ES nare.“

Kalbėdamas, kur galėjo būti Lietuva, jeigu nebūtų įstojusi į Europos Sąjungą, A. Valionis svarsto: „NATO ne tik garantuoja saugumą, bet ir labai stipriai didina investicijas, nes jeigu saugi šalis – visi nori investuoti, ir atvirkščiai. Europos Sąjunga, kuri skirta prekybai, prekių, paslaugų, žmonių judėjimui, kartu gerokai didina saugumą, nes ten, kur investuotas kapitalas, kur prekiaujama, ta teritorija, ta valstybė ryžtingai ginama.

Taigi mes gerokai išplėtojome saugumą, gana greitai persitvarkėme. Pažiūrėkim, apie šešis kartus išaugo BVP, sumenko Lietuvoje nusikalstamumas, apskritai pasikeitė mūsų kultūra. Kaip atrodė ir dabar atrodo valstiečių ūkiai – kiek aš matau tvarkos, valyvumo.“

Daugiau: www.bernardinai.lt

Lietuva švenčia narystės Europos Sąjungoje 20-metį. Rytų Europos studijų centro vadovo Lino Kojalos nuomone, būdami Europos Sąjungoje mes galime naudotis bendrosios rinkos privalumais. Vienas iš jų yra laisvas asmenų judėjimas. Tai susiję ir su galimybėmis dirbti visose Europos Sąjungos šalyse, studijuoti, gauti įvairias lengvatines išmokas, kurios sudaro galimybes studijas arba kitas ugdymosi formas įsigyti daug lengviau, negu nebūtume ES nariais.

Pasak politologo, su Lietuvos naryste Europos Sąjungoje atsivėrė durys, kurios iki tol buvo užvertos.

L. Kojalą kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.

Kokios yra pagrindinės naudos ir iššūkiai, su kuriais Lietuva susiduria būdama Europos Sąjungos nare? „Pagrindinė nauda yra tai, kad mes esame sprendimų priėmėjai kartu su kitomis Europos valstybėmis, – teigia L. Kojala. – Sėdime prie bendro stalo ir svarstome visus svarbiausius savo žemyno klausimus. Tai yra pasiekimas, kurio Lietuva per savo istoriją ilgą laiką dėl okupacijų ir imperinių gretimų šalių ambicijų neturėjo.

Antras aspektas, be abejo, yra ekonominis bendradarbiavimas, kuris leidžia mums pasiekti Europos rinkas, žinoma, gauti ir Sanglaudos fondų finansavimą bei jausti, kad mūsų ekonomika turi papildomą variklį, kuris kyla būtent iš santykio su Europos Sąjungos institucijomis.

Trečias dėmuo, ypač dabar, be abejo – saugumo politika. Europos Sąjunga yra ir geopolitinis veikėjas. Galbūt ne visada tos vienybės pakanka, bet, be abejo, kad nuo Rusijos didelės, masinės invazijos į Ukrainą pradžios tas vaizdas keičiasi.“

O kaip Lietuvos narystė Europos Sąjungoje paveikė jos politinę sistemą ir suverenitetą? „Be abejo, mes suprantame, kad dalį sprendimų teisės tarsi perduodame Europos Sąjungos institucijoms, bet taip pat reikia suprasti, jog tai yra labai nedidelis spektras temų ir politinių klausimų, kurie yra vadinamosios viršnacionalinės atsakomybės sritis. Tai yra pirmiausia išorės prekyba. Tai aspektai, susiję su vidaus rinkos funkcionavimu, euro zona ir panašiai.

Visi kiti sprendimai Europos Sąjungoje yra priimami valstybių sutarimu dalyvaujant arba ministrams, arba šalių vadovams, be abejo, įsitraukiant ir kitoms institucijoms, tokioms kaip Europos Parlamentas. Taigi nereikėtų pervertinti tų, kurie teigia, kad viską nusprendžia Briuselis, nes Briuselis esame ir mes“, – sako L. Kojala.

Daugiau: www.bernardinai.lt

VI Velykų sekmadienio Dievo žodis: https://lk.katalikai.lt/_dls/_abc/b_vel05_s.html

Pradedame penktąjį Velykų sekmadienį. Liturgijos skaitiniai mus kviečia apmąstyti Dievo žodį. Jėzaus pasakyti kalba yra po Jo atsisveikinimo su mokiniais. Jis kreipiasi, sakydamas mums visiems: „Aš esu tikrasis vynmedis, o mano Tėvas – vynininkas. Kiekvieną mano šakelę, neduodančią vaisiaus, jis išpjauna, o kiekvieną vaisingą šakelę apvalo, kad ji duotų dar daugiau vaisių.“ Tai kiekvieną mūsų priverčia susimąstyti, apgalvoti Kristaus pažadą ir norą, kad mes būtume su Juo ir pasiliktume Jame. Tai didelis palaikymas – Kristus yra vynmedis, o mes esame to vynmedžio šakelės, ir tai reiškia, kad priklausome tam pačiam vynmedžiui, dalinamės tais pačiais syvais.

Gražus palyginimas – Dievas yra to vynmedžio šaknys, jo kamienas yra pats Jėzus Kristus, o mes esame šakelės. Skirtingos šakelės, bet kartu per Kristų, mes esame Jame. Tai mums yra kaip paskatinimas ir palaikymas, kad Kristaus vynmedžio syvais esame maitinami, gaivinami. Kristus laukia mūsų vaisių, mūsų pasiekimų.

Palyginime apie vynmedį galime įžvelgti ir Bažnyčią. Bažnyčią – vynmedis. Trejybinis Dievas yra šaknys, o parapijos, bendruomenės, kiekvienas tikintysis – esame šakelės. Ir kartais taip nutinka, kad susikuria grupelės, bendruomenės, jos puikiai veikia, turi tikslą skelbti ir liudyti Kristų, bet atitolsta nuo Bažnyčios, atsiskiria, nors sako: „Mes meldžiamės, mes tikime“. Bet taip jos tampa bevaisės, jos gyvena tik dėl savęs, jos nesimaitina to paties vynmedžio syvais.

Ką reiškia, kada girdime sakant, kad vaisingos šakelės apvalomos? Tas apvalymas yra skaudus dalykas. Aš įžvelgiu, kad tai yra Atgailos ir Susitaikinimo sakramentas, kuris yra mums kiekvienam reikalingas apvalymas, ir tada mes esame vaisingi, kad dar daugiau duotume vaisių. Tai mūsų apjungia su Kristumi, su Bažnyčia.

Visame tame yra vienas svarbus dalykas, pagrindinis Evangelijos, gal net ir viso Šventojo Rašto raktinis žodis – tai pasitikėjimas. Be pasitikėjimo niekas neįmanoma. Pasitikėjimą matome Kristuje – Jis pasitikėjo savo dangiškuoju Tėvu ir kiekvieną mokinį kviečia Juo pasitikėti.

Palyginimas apie vynmedį ir pasitikėjimas yra reikalingas mums kiekvienam. Ypač svarbu yra šaknys. Čia, Amerikoje, yra jaunimo – studentų ir jau baigusių studijas – grupelė, kuri pasivadino „Šaknys“. Susibūrę įvairiose Amerikos vietose, skirtingose valstijose, jie nusprendė ieškoti lietuviškos veiklos šaknų. Dauguma jų yra gimę Amerikoje, kai kurių ir tėvai yra gimę Amerikoje, bet jie ieško lietuvybės šaknų. Jų noras yra gražus pavyzdys.
Daug lietuvių, esančių išeivijoje, atgaivino šaknis su Lietuva, jos tradicijomis, kultūra, religija. Jie siekia atkurti šaknis su artimaisiais. Lietuva yra kaip tos šaknys, tradicijos ir vertybės, o kiekvienas lietuvis ir kiekviena lietuviška bendruomenė – kaip tos šakelės, pasklidusios po visą pasaulį.

Artėjant rinkimams ir ypač referendumui, įvertinkime, ką reiškia tos šaknys, ką reiškia pasitikėjimas vieni kitais, buvimas vienybėje visame pasaulyje. Mes, būdami vynmedyje, tame vienybės medyje, nenuskriaudžiame vienas kito, bet stipriname vieni kitus, nes maitinamės tais pačiais syvais.

Brangieji, Kristus mus kviečia pačioje Bažnyčioje pasilikti vienybėje su Juo, kuris maitina tais pačiais syvais. Pasilikime su Kristumi, nenutraukime šio ryšio ir duokime kiekvienas gražių vaisių. Amen.

Kun. Gediminas Keršys tarnauja užsienio lietuvių katalikų sielovadoje, yra Čikagos Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijos klebonas.

Daugiau: https://www.bernardinai.lt/sekmadienio-meditacija-pasitikejimas-ir-darbu-vaisingumas-isliekant-vynmedyje/