Už Vilniaus LRT

„Kai būni jaunas, nori pašėlt. Kai buvau jaunesnė, ir kokį gramą padarydavau, ir šokdavau, ir dainuodavau… O dabar – nieko negali. Vaistų visą tašę prisiperki“, – šypsosi 71-erių pensininkė Ona Birutė Stravinskienė.

Ji aiškina, kad gyvenime šėlionių jai jau nebereikia. Bet ar tikrai?

Oną jos namuose, Didžiasalio kaime netoli Druskininkų, sutinku šėlstančią su vištomis. Jų laiko apie 70, kiaušinius parduoda ir saviems, ir svetimiems, o vištų gyvenimas – kaip kokia „Santa Barbara“.

„Kai kurios tokios parašiutininkės. Jos per šitą aukštą tvorą iššoka. Kai ateina vasara, aš jau ir kiaušinių neberandu“, – kvatojasi.

Ona 40 metų dirbo Leipalingio mokykloje. Čia dėstė chemiją, su mokiniais atliko įvairius bandymus. Laiko smagaus būta – mokytoja kaip bausmę vaikams liepdavo uostyti sugedusio kiaušinio kvapą primenantį tirpalą, o mokiniai iš klasės pavogtą degantį natrį yra įmetę į ežerą.

„Dabar tai taip, juokinga prisimint. O tada, žinot, aš vos ne ašarose buvau. Galvojau, gerai, būčiau nugarsėjusi per visą respubliką su savo šitais chemikalais“, – juokiasi.

Ir beda pirštu į vieną didesnių mūsų visuomenės skaudulių – netvarką šeimose, kurios, pasak Onutės, irgi kaltos, kad mokyklose tiek daug problemų.

„Kas šeimose dabar? Matome, kad išsiskyrę… Nepatiko – paliko. Išėjo pas kitą, pas trečią ten ir vyrai, ir moterys. Vaikai kenčia ir jie ateina jau traumuoti į mokyklą. Juk šeimose nėra santarvės“, — svarsto Didžiasalio kaimo gyventoja, chemijos mokytoja Ona Birutė Stravinskienė.

Ved. Edvardas Kubilius

Tokių, kurie jau nebeatskiria asilo nuo ponio, šiais laikais ne vienas, sako Gražina Auguvienė, kurios šeimos ūkyje vaikai (ir ne tik vaikai) realiai gali susipažinti su kaimu.

„Sako, ooo, karvė! Žiūrėkit, karvė su ragais! Žiūrėkit, karvė kakoja! Žiūrėkit, karvė! Tai man toks jausmas, kas jie pamatė, nežinau, leopardą, pamatė dramblį Lietuvoj po kaimą vaikščiojantį. Iš kur tam vargšui miesto vaikui žinot?“ – svarsto Gražina.

Nedidelis Augų šeimos ūkis Didžiasalio kaime, netoli Druskininkų, įkurtas prieš 24 metus.

Tuomet į kaimą iš miesto persikėlusi Gražina su šeima nutarė – gyvens kaime ir iš to pragyvens.

Ir jiems pavyksta – be edukacijų Gražina pati daro išskirtinius brandintus fermentinius sūrius ir juos parduoda.

„Kokius galima padaryt sūrius? Tai aš nežinau – kokius noriu, tokius ir darau. Mano sūris – ką noriu, tą darau. Kokius noriu, tokius darau. Na, žiūri, ko tam miesčioniui čia gali norėtis“, – juokiasi.

56-erių Gražinos sūriai – tokie populiarūs, kad jų net ne visi norintieji gauna.

„Neturiu tiek sūrio, kad gautų visos Druskininkų kavinės. Šiaip Vilnius daugiau nori, Kaunas nori, Klaipėda. Kavinės, restoranai. Bet neduodu aš jiems. Matot, aš tada būsiu pati sau neįdomi“, – aiškina sūrių meistrė.

Nors Augų šeima ir puikus pavyzdys, kad kaime gali egzistuoti ir nedidelis ūkis, Gražina vis tiek piktoka.

„Nu Lietuvai karvių nereikia. Lenkai visas įsiveža, nes Lietuvai nieko nereikia. Dabar nereikia karvių, nereikia vištų, nereikia kiaulių, o viskas yra Lenkijoj. Tai lenkai visko ir atveža“, – piktinasi Gražina Auguvienė.

Ved. Edvardas Kubilius

„Net negalvojau, kad aš čia ištekėsiu, šeimą kursiu. Nesigailiu“, – sako 86-erių vienuolė Antanina Irena Valaitytė, priklausanti ypatingai Kristaus Karaliaus merginų diakonių kongregacijai.

„Mūsų klebonas labai tą pabrėžia – mes ne seserys, bet faktiškai esame diakonės. Kuo skiriamės? Tai mūsų pagrindinė charizma yra tobulinimas savęs, tada kultūrinė veikla ir pagalba kunigams parapijose“, – aiškina.

Antanina Irena Valaitytė vienuolės kelią pasirinko 1957 metais. Nuo to laiko ji aktyviai rūpinosi bažnyčios reikalais, pvz., 1979 metais, pradėjusi tarnauti Kernavėje, ėmė fiksuoti svarbiausius parapijos įvykius ir tai daro iki šiol.

„Liūdna, žinokit, buvo, liūdna. Nebuvo nei šaligatvių, nieko. Apaugę… Nu žiauriai būdavo“, – Kernavę prieš mandagu 45-erius metus prisimena vienuolė.

Seselė visą gyvenimą padeda ir žmonėms.

„Turėjau „Jetta“, tai, būdavo, susisodinu tų vaikelių gal 8, gal 10, ir po parapiją per senukus važinėdavom. Senukams padėdavome – pašluodavome arba ten malkų prinešdavom, ar pakalbindavom tuos senukus“, – pasakoja.

Ir išsamiai gali papasakoti, kaip Kernavėje atsirado miestelio simboliu laikomas Kernavės Ryžikas – katinas, kurio specialiai pasižiūrėti atvyksta žmonės net iš Klaipėdos.

„Visai neseniai susirgo katinas, tai mes galvojome, kad jis buvo apmaitintas. Kvietėme daktarą iš Maišiagalos, nes jau klebonas labai susirūpinęs buvo. Sakė, kur laidosim? Nes žemė įšalusi, sako, reikia jį ant piliakalnių laidoti, čia juk piliakalnių katinas. Kernavės be Kernavės Ryžiko dabar jau neįsivaizduoju“, – pasakoja 86-erių vienuolė Antanina Irena Valaitytė, jau daugiau kaip pusę savo gyvenimo leidžianti Kernavėje.

Ved. Edvardas Kubilius

„Jei Dievą myli, visko turi. Ir piniginė nebūna tuščia“, – štai tokia filosofija vadovaujasi 79-erių druskininkietė Staselė Slavinskienė.

Švęsdama 70-metį Staselė šoko parašiutu.

„Nebijojau. Ir aš labai norėjau šokt iš 4 km., o ne 3 km., aukščio. Jeigu bus tokia galimybė, tikrai savo svajonę išpildysiu“, – juokiasi.

Staselė – uoli Druskininkų bažnyčios pagalbininkė. Keletą kartų per savaitę plauna maldos namus, bažnyčios grindims yra paaukojusi 5 tūkst. eurų, o Marijai – aukso papuošalus.

„Žiedus tris, grandinėlę, pakabuką atidaviau Marijai. Marijai, kad ji būtų graži, kad ji klestėtų. O kam man tų auksų reikia? Marijai reikia labiau“, – nukerta.

Staselė taip myli daugiau kaip 5-erius metus Druskininkų parapijai vadovaujantį kunigą Vaidą Vaišvilą, kad prie lovos, ant spintelės, yra pasidėjusi įrėmintą jo nuotrauką, iškirptą iš laikraščio.

„Aš pasikalbu su juo. Kaip išmest į šiukšlinę kleboną“ – klausia ji.

Staselė Druskininkų kapinėse, kuriose palaidoti jos artimieji, prižiūri ne tik savo šeimos, bet ir kitų žmonių kapus, slaugo mirštančiuosius.

„Visi Druskininkai mane žino. Oi, daug esu nuslaugiusi. Kur mirtis, ten ir aš pribūnu“, – šypsosi.

Pati, turėdama du sūnus, kažkada seniai su vyru dar vieną paauglį priglaudė ir užaugino.

„Pragertas jis buvo tėvų. Va, visi kaimynai sakė – durni, va, jau sūnus, sūnus… O vyras sako – ko jūs norit? Nei jūs maitinsit, nei jūs rengsit. O dabar – oi, Dievo dovana jau jis tau. Taigi, sakau, matot? Sakėt, valkata?“ – aiškina nenusakomo gerumo 79-erių Staselė Slavinskienė, kuri dar ir nevartoja jokių vaistų bei Druskininkus kasdien skrodžia dviračiu.

Ved. Edvardas Kubilius

„Kad nemažėtų gyventojų. Man kažkaip truputėlį baisu, nes matome ir gimstamumą nedidelį, ir mokyklos rajone vis tiek užsidaro“, – sako 39-erių Robertas Lavickas, kultūros žmogus, užaugęs Kuršėnuose, pagyvenęs Vilniuje ir prieš 10 metų atsikraustęs į gimtąjį žmonos kraštą – Pasvalį.

„Aš kai pagalvoju – dabar vaikas mano 7-erių metų mato tą natūralią gamtą, kaip viskas bunda, pavasaris, tie paukščiai. Sako, dabar vaikas nežino, kaip paukštis atrodo išvis“, – svarsto.

Robertas jau 10 metų vadovauja Pasvalio kultūros centrui, kuris visiškai renovuotas, kuriame repetuoja didžiulis choras, kuriame veikia kino salė ir kuris vertinamas tikrai labai gerai.

„Tas toks nusistatymas – ką jis čia darys? Kaip jis gali toks jaunas išvis vadovaut? Tai jaunam žmogui psichologiškai trenkė per galvą. Atvirai pasakysiu… Iš pradžių laibai bijojau ir norėjau grįžti atgal į Vilnių. Pradžioje materialinė bazė buvo šokiruojanti… Nuo ko viskas prasideda? Nuo rūbinės, nuo tualetų, nuo grimo kambarių“, – darbo Pasvalio kultūros centre pradžią prisimena Robertas.

Robertas laisvalaikiu, kurio šiaip neturi, jau 8-erius metus Pasvalio arenoje komentuoja „Pieno žvaigždžių“ krepšinio klubo rungtynes.

„Jau gal tampa įprasta gatvėje pamatyt juodaodį, nes visgi eina jie į kavinukes, jie čia gyvena. Bet vėlgi – visiems gal atrodo, kad mažuose miestuose kažkas yra kitaip, kad jie ten kažko neturi. Viskas čia yra“, – nukerta Robertas Lavickas, Pasvalio kultūros centro vadovas.

Ved. Edvardas Kubilius

„Tėvai sako – čia vat su mokiniais dirbt reikės, jie dabar gi labai turi savus principus, visai kitas jaunimas ateina… Bet, sakau, o kas kitas, jeigu ne aš, būsiu ir tapsiu mokytoju? Mokytojų ar už mažą algą, ar už didelę turi būt visada“, – sako 19-metis Vakaris Stankauskas, kuris groja akordeonu, studijuoja Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijoje ir nori būti muzikos mokytoju.

Vakario aistra – toli gražu ne tik muzika. Dar viena jo aistra – įvairūs sovietinės Lietuvos likučiai. Pavyzdžiui, „Žigulys“, kuriuo jis realiai iš Druskininkų važinėja į paskaitas Kaune.

„Žmonėms įdomu. Klausia, tai kelintų metų, tai kiek valgo. O valgo 8 litrus – visai, sakyčiau, normaliai. Vairą sunku susukt. Priprasti reikia“, – juokiasi.

Vaikinas technikoje nusimano – ir dabartinį savo „Žigulį“, ir kadaise savo turėtą „Moskvičių“ jis restauravo bei remontavo pats savo rankomis.

„Garbanoti plaukai, tai duoda žinot… Būna, palendu po mašina ir va, jau žiūrėk – kur šlangutė trūko, ant plaukų pilną stabdžių skysčio… Visko būna, visko“, – pasakoja.

Vakariui sovietinės Lietuvos laikotarpis toks įdomus, kad jis Milioniškių kaime, senelių sodyboje, yra įkūręs įvairių sovietinės Lietuvos rakandų muziejų, o savo kambarį Druskininkuose pavertęs mini muziejumi. Pvz., jo kambaryje ant keturių medinių kojų stovi televizorius „Tauras“.

„Televizorius puikiai veikia. Aišku, girdite tokį aukštą dažnį, labai cypia. Jis pilnai veikia. Anksčiau žiūrėdavau žinias“ – savo kambarį rodo 19-metis iš Druskininkų Vakaris Stankauskas.

Ved. Edvardas Kubilius.