Vienkartinė planeta LRT

Valstybinės maisto ir veterinaijos tarnybos duomenimis, Lietuvoje žmonių maistui auginančių ir perdirbančių vabzdžius įmonių šiuo metu yra 12. Europos Sąjunga leidžia maistui auginti 4 rūšis: didžiųjų milčių (Tenebrio molitor) lervas, skėrius keleivius (Locusta migratoria), naminius svirplius(Acheta domesticus), malūninių juodvabalių (Alphitobius diaperinus) lervas.

Neseniai Studentų gamtininkų mokslinė draugija organizavo paskaitą apie valgomuosius vabzdžius, ją vedė entomologė Virginija Podėnienė. Ji yra Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro profesorė, Biomokslų institute vadovauja Zoologijos katedrai. Valgomieji vabzdžiai nėra jos tyrimų objektas, tačiau mokslininkė yra gerai įsigilinusi į vabzdžių valgymo (entomofagijos) istoriją ir esamas tendencijas.

Savo darbe V. Podėnienė ieško ilgakojų uodų lervų, jas tiria. Ji taip pat tiria ir negyvoje medienoje aptinkamus vabzdžius. Abiem atvejais, bet dėl skirtingų priežasčių, juos surasti gali būti tikras detektyvas.

Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Sigito Podėno nuotraukoje — velnio snukis (angl. „devil face“), šiuo terminu apibūdinamas ilgakojo uodo lervos kvėpavimo laukas

Mokslininkai skaičiuoja, kad Lietuvoje gyvena apie 80 tūkstančių bebrų, bet tikrojo skaičiaus niekas nežino. Žinoma tai, kad pagal tankumą tai yra viena gausiausių populiacijų Europoje, kur praėjusiame amžiuje beveik išnaikinti bebrai vėl sugrįžta.

Dėl mėsos ir ūkiams daromos žalos bebrai medžiojami – kasmet per sezoną daugiau nušaunama tik šernų, elnių ir stirnų.

Bet miestuose įsikuriantys bebrai savivaldybėms kartais tampa galvosūkiu.

Tuo metu mokslininkai sako, kad bebrai – gamtinėms ekosistemoms ypač svarbios rūšys. Nors jų skaičių reguliuoti tenka, svarbu tai daryti apgalvotai ir prisiminti, kad upės ir ežerai priklauso ne vien žmonėms.

Autorė Vaida Pilibaitytė

Laidoje panaudota Bavarijos radijo žurnalistės Helenes Koeck medžiaga

Sovietmečiu durpės buvo labai dažnai naudojamos kolūkiuose: kaip kuras, kraikas gyvuliams ir netgi pieno šaldymui, nes jos gerai izoliuoja šilumą. Dėl to Lietuvoje ne viena aukštapelkė buvo nusausinta ir paversta durpiniu karjeru. Sovietmečio pabaigoje ir pirmaisiais nepriklausomybės metais Lietuvoje durpių tiek nebereikėjo, tad daugelis karjerų buvo apleisti ir virto dykromis, apaugo miškais. Apie kažkada šiose vietose veikusius durpių karjerus primena sausinimo grioviai.

Pelkių atkūrimu užsiimančio Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondo specialistai kartu su kolegomis mokslininkais ir ekologais parengė galimybių studiją, kurioje analizuoja, ką daryti su tokiais mišku apaugusiais pažeistais durpynais: https://am.lrv.lt/media/viesa/saugykla/2024/1/UeLJMXgcIl8.pdf

Joje prieita prie išvados, jog gaisrų prevencijai, klimato kaitai, vandens kokybei ir biologinei įvairovei naudingiausia būtų atkurti pelkinę ekosistemą. O tai reiškia - iškirsti dalį miško, užtvenkti sausinimo kanalus ir atlikti dar eilę darbų, kurie padėtų sulaikyti vandenį pelkėje.

Atkurti pelkes yra brangu ir sudėtinga, tai ne visada įmanoma dėl rizikos užlieti aplinkines teritorijas. Kokiu keliu planuoja eiti Aplinkos ministerija ir Valstybinė miškų urėdija?

Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Leono Jarašiaus nuotraukoje - Sacharos pelkė Rokiškio rajone prieš atkūrimą

Elektromobiliai, rūbai iš antrų rankų ir tik augalinis maistas tiek ekrane, tiek už jo – taip tvarumo kino aikštelėje siekė ir Lietuvoje populiarumo sulaukęs švedų serialas „Young Royals“. Pasak „Netflix“, tai pirmas jų projektas šiaurės šalyse, turėjęs tvarumo koordinatorę ir bendras produkcijos anglies dvideginio emisijas sumažinęs 47 proc.

„Negali tikėtis, kad visiems tai atrodys geras sumanymas. Visada bus tokių, kurie abejoja ir baiminasi pokyčių, visi mes žmonės“, – sako šio serialo tvarumo konsultante dirbusi Hanna Nybeson. „Esame virsmo procese globaliai, o tai yra fantastiška. Turime bendradarbiauti ir rasti būdą kitaip kurti filmus ir televizijos projektus.“

Lietuvos kino centras (LKC), kino kūrėjams, besikreipiantiems valstybės finansavimo, taip pat suteikia papildomų balų už tvarumo principų taikymą – socialinių, ekonominių, o taip pat ir aplinkosaugos. LKC Filmų sklaidos, informacijos ir paveldo skyriaus vedėja Jana Mikulevič įsitikinusi, kad tvarumo reikšmė kino projektuose ateityje tik augs, o reikalavimai griežtės.

Kino kūrėjas Romas Zabarauskas sako, kad pats būdamas veganas, veganizmo principus taiko ir savo filmų aikštelėse: siūlo komandai veganišką maitinimą ir ragina vengti vilnos ir odos gaminių kostiumuose. Naujausiame jo filme „Rašytojas“ veganizmo tema įpinta ir į patį pasakojimą. „Bet ar tai gali padėti pritraukti žiūrovą? Manau, kad ne“, – nusijuokia filmo režisierius. „Aš manau, kad niekas neis į filmą dėl to, kad jis sukurtas tvariai.“

Tuo metu aktorė Viktorija Žukauskaitė pernai vasarą viename tarptautiniame projekte dirbo filmavimo aikštelės tvarumo konsultante. Padedama specialistės iš Vokietijos ji ieškojo būdų įgyvendinti daugiau kaip 20 reikalavimų – nuo transporto iki maitinimo ir atliekų tvarkymo. „Kai pamačiau tuos skaičius, kiek yra išmetama filmo aikštelėje, aš nebegaliu pirkti kavos išsinešimui,“ – ji sako, kad atidesnis žvilgsnis į industrijos poveikį aplinkai paveikė ir jos asmeninio gyvenimo įpročius.

Kaip kino industrija siekia mažinti savo poveikį aplinkai ir kaip jiems sekasi?

Autorė Vaida Pilibaitytė

Nauja taršių automobilių kontrolės tvarka sukėlė nemažą vairuotojų pasipiktinimą, ją suskubta taisyti. Tuo metu oro taršos poveikį sveikatai tyrinėjanti mokslininkė dr. Rūta Aldonytė džiaugiasi aktyvesnėmis kontrolės priemonėmis. Kita vertus, ji atkreipia dėmesį į tai, jog orą teršia ne tik išmetamieji vamzdžiai, bet ir dylančios padangos, o tai aktualu ir elektromobilių atveju.

Autorė Inga Janiulytė-Temporin

E. Blaževič/LRT nuotrauka

Dar prieš gerą dešimtmetį alternatyvos gyvulinės kilmės mėsai atrodė kaip intriguojanti naujiena. Pirmąkart laboratorijoje iš gyvulių kamieninių ląstelių užauginta mėsa pristatyta kaip ateities sprendimas, kaip mažinti taršios gyvulininkystės pramonės poveikį aplinkai ir spręsti etinius klausimus, susijusius su gyvūnų gerove. Visgi, pastaraisiais metais entuziazmas kiek sumažėjo – nors jau yra patvirtinta JAV, Singapūre ir Izraelyje, dirbtinė mėsa parduotuvių lentynų taip ir nepasiekia, vartotojai, nors jų požiūris šiek tiek keičiasi, vis dar gana skeptiški. „Pagrindinis laboratorijoje užaugintos mėsos iššūkis – atitikti įprastą mėsą skonio, kainos ir prieinamumo aspektais“, - sako „Good Food Institute Europe“ vyresnysis politikos vadovas Setas Robertsas.

Maža to, pernai pasirodęs nerecenzuotas Kalifornijos universiteto Deiviso mokyklos tyrimas teigia, kad dabartiniai kultivuotos mėsos gamybos metodai gali būti net 25 kartus taršesni nei įprastos jautienos pramonės. Visgi, laboratorijoje auginamų mėsos alternatyvų šalininkai mano, kad toks tyrimas netikslus, o pramonė sparčiai keičiasi ir tobulėja. Tačiau jie pritaria, kad vien naujosios technologijos į klausimą, kaip išmaitinti augančią populiaciją, dar labiau nepakenkiant planetai, neatsakys – reikia sisteminių pokyčių.

Autorė Karolina Panto