Bernardinai.lt pokalbiai Bernardinai.lt

Praėjus metams po šviesaus atminimo ponios Almos Adamkienės (1927–2023) mirties, dienraštis „Bernardinai.lt“ drauge su jos gyvenimo bendrakeleiviais prisimena šią išskirtinę asmenybę, kurią daugelis vadino ne šiaip pirmąja Lietuvos ponia, bet ir elegancijos bei santūrumo etalonu.

Prisiminimais dalijasi vaikų ligų gydytoja Olga Zimanaitė, Alytaus rajono Butrimonių gimnazijos direktorius Valdas Valvonis, filantropė Birutė Vizgirdienė ir kunigas Ričardas Doveika. Juos kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.

Pažinojusieji ponią Almą mylėjo ją už nepaprastą nuoširdumą, dėmesį ir pagarbą kiekvienam žmogui, už įvairiapusę pagalbą Lietuvos vaikams.

Vaikų ligų gydytoja Olga Zimanaitė sako: „Penkiasdešimt dvejus metus dirbau vaikų ligoninėje. Darbo metu teko laimė susipažinti su Jo Ekscelencija Valdu Adamkumi ir šviesaus atminimo ponia Alma Adamkiene. Mes susipažinome gana anksti, kai darbą pradėjo prezidentas Valdas Adamkus. Labai greitai jie atvyko į vaikų ligoninę. Priežasčių tam buvo keletas: dėmesys vaikams ir Lietuvos vaikų vilties gydytojų vizitas vaikų ligoninėje.

[...]

Niekada iš ligoninės neišeidavo nepasikalbėjusi su gydytojais, slaugytojais. Susidarydavo įspūdis, kad čia, ligoninėje, susitinka seni, geri pažįstami, nuoširdūs, šilti žmonės. Nebuvo juntama jokia įtampa. Atvesdavo pas mus svečių, supažindindavo su Lietuvoje reziduojančių ambasadorių antrosiomis pusėmis, visos dalyvavo vizituose vaikų ligoninėje. Buvo atvedusi Belgijos karalienę.

Mane asmeniškai ji visada žavėjo savo išmintimi, ypatinga elegancija, visada miela šypsena ir ypatingu rūpinimusi sergančiais vaikais.“

Kunigas Ričardas Doveika kalba: „Prisimenant ponią Almą Adamkienę man asmeniškai iškyla Šventojo Rašto žodžiai, kuriuos Marija savo lūpomis ištaria aplankiusi giminaitę Elžbietą: „Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju, nes jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę.“ Šiuose Marijos ištartuose žodžiuose aš dar kartą atrandu ponios Almos tikėjimo ir dėkingumo už gyvenimą žodžius Dievui. Ponia Alma mums visiems išlieka dovana ir pamoka, nes minint jos mirties pirmąsias metines visa tauta ištaria pačius gražiausius žodžius apie ją.

Taip, ji mums yra Dievo dovana, dovana tautai, dovana Ekscelencijai prezidentui. Dovana, o kartu ir širdies neatskiriamoji, nes ji visuomet buvo šalia, šalia savo vaikystės, tėvų, šalia gyvenimo iššūkių, šalia ir juose. Ji buvo šalia prezidento, bet niekada nebuvo šešėlis. Alma niekada nebuvo niekieno šešėlis. Ji klausėsi, bet niekada nieko neužgožė. Ji ėjo šalia ir kartu sugebėjo daugybei Lietuvos žmonių, o ypač Lietuvos vaikų, tapti rūpestingumo, atjautos ir tikrosios meilės motina. Ji buvo šalia ir kartu visa savimi ištikimai iki pat paskutinio atodūsio.

Ponia Alma man asmeniškai visuomet išlieka didžiausia pamoka. Pamoka, kurioje atsidengia nuostabus gyvenimo apsisprendimas: jeigu nori gyventi dėl savęs – tai pirmiausia turi gyventi dėl kitų. Iš esmės visą save atiduodama, ji surinko save į gražiausios pamokos gyventi prasmingai gelmę. Jei nori tapti ženklu, turi pirmiausia atsiklaupęs išdalinti save ir gyvenimą dėl kitų. Atrandu jos darbštumo savybę, nes ši savybė brendo nelengvais gyvenimo etapais.

Dėkingumas... Dėkingumas turbūt yra gražiausia ponios Almos savybė, nes visas jos gyvenimas buvo nesibaigiantis dėkingumas, dėkingumas gyvenimo aplinkybėms, kurios leido sutikti ir savo gyvenimo meilę, ir gyvenimo prasmę. Dėkingumas, išbandytas laiku ir nuotoliais, karo rykštėmis, pabėgėlių stovyklomis. Dėkingumas ilgesiui, troškimui ir pažadui, santuokos dieną duotam prezidentui: „Mylėsiu tave amžinai.“

Ponia Alma man visada išlieka žmogumi, dovana, pamoka, žmona ir bendrakeleive, ženklu ir liudijimu, kad tikra meilė tikrai išlieka am

Lietuvoje turime ne vieną rašantį kunigą. Vieni jų ryškiau matomi, kiti sako rašantys daugiau dėl savęs arba sau. Prie pastarųjų būtų galima priskirti ir portalo „Bernardinai.lt“ kalbinamą Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijos vikarą, kunigą Robertą Urbonavičių, kurio pirmoji knygelė „Ad libitum“ pasirodė lygiai prieš dešimtį metų.

Jį kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.

Šie metai kunigui Robertui sukaktuviniai. 2014 metų gegužės 18-ąją jis buvo įšventintas į kunigus. Tais pačiais metais pasirodė pirmoji jo kūrybos knygutė. Pasakodamas, kada pradėjo rašyti, kun. R. Urbonavičius prisimena: „Savo malonumui rašinėjau nuo paauglystės, o spaudai, viešam dalykui, turbūt viskas prasidėjo seminarijoje, kurioje buvo daugiau rašančiųjų. Tada kilo mintis išleisti kūrybinį almanachą – knygutę. Pats turbūt nebūčiau ėmęsis iniciatyvos, nors kūrybos gyslelė lydi seniai.

Mano kurse buvo vienas kursinis Nerijus Pipiras, kuris jau buvo daugiau parašęs knygučių, tai aš su jo pagalba esu kelias išleidęs. Jis toksai uolus, o aš truputį pritingiu. Jis atlikdavo visus maketavimo, platinimo darbus, o man likdavo tiktai laurai.“

Kun. Robertas prisipažįsta: tai, ką rašo, yra prozos, dramos tekstai – eiliuota proza. „Manau, kunigo pašaukimas, pareigybė yra pirmoje vietoje, kūryba tampa, sakyčiau, hobiu. Man tai yra asmeninė saviraiškos erdvė“, – sako jis.

Daugiau: www.bernardinai.lt .

Garbė Jėzui Kristui! Ar esate stebėję skruzdėles? Pabandykite vieną jų pasekti: ji pribėga prie kitos skruzdėlės, kažką virpteli antenomis, bėga prie kitos, kažką padaro, ir taip toliau...

Skruzdėlynus mes matome, kaip kažkokius senovinės kultūros reliktus, kaip didelius meno kūrinius. Ir visada iškyla klausimas: Kaip tokie maži vabalėliai gali taip organizuotai veikti, kad sukurtų tokį gyvą organizmą kaip skruzdėlynas?

Įdomu yra tai, kad nė viena iš jų tarsi neturi visko, ko reikia visam skruzdėlynui. Turbūt nė viena iš jų net ir neįsivaizduoja, kaip visuma atrodo, nė viena iš jų nėra tas statybų inžinierius, kuris turi ne tik šalmą ant galvos, bet ir galutinį brėžinį. Taigi nėra skruzdėlės, kuri būtų su šalmu ir su brėžiniu, bet kažkas jas sujungia į bendrą veikimą, kūrybą – skruzdėlyną.

Mums Bažnyčia yra tarsi skruzdėlei skruzdėlynas – per didelė visuma, neaprėpiamas kūrinys, kuris gyvuoja ilgiau, nei mes patys egzistuojame. Bet yra jėga, kuri mus kažkokiu būdu veda į vieno didelio „skruzdėlyno“ statybas. Ta jėga vadinama Šventąja Dvasia, esančia mumyse, Ji mus priverčia veikti dėl tikslo, kurio iki galo nepažįstame.

Įdomu, kad mūsų, kaip krikščionių, prigimtis galutine prasme mums yra paslėpta. Mes nežinome, kuo tiksliai turime tapti, bet turime jėgą, kuri mus veda to link. Ta jėga yra Šventoji Dvasia – kuri mus sujungia, padaro vieno kūno ląstelėmis, vieno kūno nariais, orientuoja į bendrą tikslą.

Šventoji Dvasia yra tarsi ta slapta skruzdėlių kalba, Jos neiššifruotumėme, tiesiog pasiklausę dviejų krikščionių pokalbio, arba surinkę penkis ir apklausę juos. Ne, ta kalba yra didesnė už jų pokalbį. Slapta krikščionių kalba, slaptas projektas, jėga, kuri juos sujungia į vieną didelį kūrinį, yra Šventoji Dvasia.

Sekminių dieną Bažnyčia pasirodo tokia, kokia yra. Tiesa, ne iki galo. Pagalvokite apie tą momentą, kai atsidaro durys, į gatvę išbėga keletas pakiliai užsidegusių apaštalų. Žmonėms tai yra visiška naujovė, nes jie kalba įvairiomis kalbomis, kalba nebūtus dalykus, ir tai daro labai įtikinamai – kažkas naujo, netikėto, naujas projektas, neregėtas mūsų žemėje. Ir tai yra Sėkminės – diena, kai jau egzistavusi Bažnyčia, pasirodo. Bažnyčia, kokios dar niekas nėra matęs.

Tokia yra mūsų dalia – per Sekmines iš naujo pamatyti Bažnyčia, kokios dar niekas nėra matęs. Mes ir toliau einame prie bendro paveikslo, tarsi skruzdėlė prie vieno didelio skruzdėlyno. Paveikslo, kuris mums yra paslėptas, kurio pavienis žmogus negali įsivaizduoti.

Šventoji Dvasia, kuri yra ryšys arba ta slaptoji kalba, vadinama Tiesos Dvasia. Jėzus sako: „Dar daugel jums turėčiau kalbėti, bet dabar jūs negalite suprasti. Tačiau aš atsiųsiu jums Tiesos Dvasią, kuri viską paaiškins, Ji ims tai, kas mano, ir duos jums.“

Atrodo, viskas jau lyg girdėta, bet Jėzus pažada duoti tai su visišku naujumu, tarsi tai dar nebūtų matyta, dar nebūtų suprasta.

Bet argi ne to mums reikia – pamatyti jau girdėtus dalykus su naujumu, su visa galia ir tikru atradimu? Kaip Gilbertas Chestertonas sakė, kad didžiausias džiaugsmas, kokį gali atrasti žmogus, apkeliavęs pasaulį, išsilaipinęs kažkokioje nežinomoje žemėje, yra suprasti, kad jis išsilaipino savo gimtinėje.



[...]

Mes vis dar nežinome, kas būsime, kokia bus Bažnyčia, kaip skruzdėlei nėra įmanoma pažinti, koks yra visas skruzdėlynas. Šventasis Raštas sako, kad mūsų gyvenimas yra paslėptas Dieve. Bet per Sekmines galime pajausti, kad nežinome visumos, bet ir pamatyti truputį daugiau, nudžiugti dėl to, kad mums svarbūs dalykai tapo prasmingi.

Sveikinu jus su Bažnyčios pasirodymu! Su Bažnyčios apsireiškimu pasauliui! Kad pamatytume Bažnyčią tokią, kokios dar jos nesame matę! Laimingų Sekminių! Amen.

Kun. Linas Braukyla įšventintas kunigu 2

Vilties bėgimas – pirmasis šalyje solidarumo bėgimas ir vienas didžiausių masinių renginių Vakarų Lietuvos regione. Jame paprastai dalyvauja apie 10 tūkstančių žmonių ir apie 250 savanorių. Pagrindinė šio renginio misija – padėti įveikti onkologinių ligonių, jų artimųjų, senjorų, neįgaliųjų, sergančių vaikų socialinę atskirtį, grąžinti juos į aktyvų gyvenimą.

Mintimis apie bėgimo pradžią ir šiandienos iššūkius dienraščiui „Bernardinai.lt“ pasakoja Vilties bėgimo siela, vienuolis pranciškonas, kunigas Sigitas Benediktas Jurčys OFM. Jį kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.

„Žmonės dabar nebeslepia ligos. Anksčiau bijojo apie tai viešai prabilti. Vyravo netgi nuostata: jeigu sergi vėžiu, tu gali kitus užkrėsti, kad tai užkrečiama, mirtina liga. Kai kurie vadovai tokius darbuotojus net atleisdavo iš darbo. Taigi žmonės slėpė, niekam nieko nesakė. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl jie, išgirdę diagnozę, dažnai greitai mirdavo. O dabar mes kalbame viešai“, – tikina brolis Benediktas, kurį patį buvo palietusi onkologinė liga.

Vilties bėgime kasmet dalyvauja vis daugiau žmonių, dabar arti dešimties tūkstančių bėgikų. Šiųmetį renginį lydi gražus sumanymas.

„Pirmasis bėgimas vyko per Sekmines, šių metų – septynioliktasis – taip pat vyks per Sekmines. Maldoje paklausiau: Viešpatie, gal dar vieną Bažnyčią? Paėmiau į rankas knygą, kurioje buvo pavaizduota Šventojo Jono bažnyčia, pastatyta evangelikų liuteronų. Karo metais ji buvo susprogdinta. Ir bažnyčia pradėjo mane sprogdinti – ir mano protą, ir širdį.

Aš esu klaipėdietis, Klaipėdoje gimiau. Jaučiu, kaip ši bažnyčia atgimsta ne tik mano, bet ir visų klaipėdiečių širdyje. Šių metų Vilties bėgimas neša tokį užtaisą: mes kviečiame šlovinimo grupes iš Klaipėdos, Tauragės, Šilutės giesmėmis prabilti į klaipėdiečius, sujungti praeitį ir dabartį, sujungti jėgas ir atstatyti Šventojo Jono bažnyčią.

Ta proga aš kartoju tą pačią filosofiją – plytos filosofiją – pagaminti daug, daug kartoninių plytų ir teatralizuotai tempti jas į Klaipėdos Atgimimo aikštę. Tai bus solidarumo ir paramos simbolis broliams liuteronams. Mes kviečiame klaipėdiečius atstatyti Šventojo Jono bažnyčią“, – kalba brolis Benediktas.

Daugiau: https://www.bernardinai.lt/brolis-benediktas-vilties-begimas-ne-vien-telkia-parama-bet-ir-buria-bendruomene-kurioje-butu-gera-gyventi-visiems/.

Kasdieniai pokalbiai – nekasdienės įžvalgos apie svarbesnius pastarųjų dienų įvykius: šią savaitę suintensyvėjo Rusijos puolimas prieš Ukrainą, apie grėsmes mūsų valstybei, kurias įžvelgia politikos senbuvė, savaitgalį Klaipėdoje vyksiantį „Vilties bėgimą“ ir neišgirstus balsus."]

„Matau daug vienos ar kitos partijos politinių ambicijų. Dažnai nematomos ir neįvertinamos svarbiausios šiandienos grėsmės mūsų valstybei“, – sako žinoma politikė, buvusi ilgametė Seimo narė ir Seimo pirmininkė Irena Degutienė. Kaip jau skelbta anksčiau, šių metų Seimo apdovanojimą – Aleksandro Stulginskio žvaigždę parlamentas paskyrė ilgametei Seimo narei, buvusiai parlamento vadovei Irenai Degutienei ir kovo pabaigoje mirusiai sovietmečio disidentei, vienuolei Felicijai Nijolei Sadūnaitei.

Politologo Alvydo Medalinsko nuomone, Rusija, pasinaudodama vėluojančia Vakarų pagalba Ukrainai, taip pat joje vykstančios karinės mobilizacijos sunkumais, užvedė karinio šantažo mašiną, kurios vienas iš tikslų – priversti Ukrainą derėtis dėl galimos karo baigties Maskvai palankiomis sąlygomis.

Jau šį sekmadienį Klaipėdoje vyks 17-asis „Vilties bėgimas“ – pirmasis šalyje solidarumo bėgimas ir vienas didžiausių masinių renginių Vakarų Lietuvos regione, kuriame paprastai dalyvauja apie 10 tūkstančių žmonių ir apie 250 savanorių. Pagrindinė šio renginio misija – padėti įveikti onkologinių ligonių, jų artimųjų, senjorų, neįgaliųjų, sergančių vaikų socialinę atskirtį, grąžinti juos į aktyvų gyvenimą. Ir nors pats bėgimas rengiamas tik po poros dienų, jau nuo šiandien Klaipėdoje šurmuliuos šiai Vilties šventei skirti renginiai.

Ir laidos pabaigai, žurnalistės Austėjos Zovytės parengtas pokalbis su LRT žurnaliste ir visuomenininke Urte Karalaite, kurios inicijuoto projekto „Neišgirsti balsai“ metu vyksta kūrybinio rašymo dirbtuvės nuteistiesiems bei nuteistosioms. Kūrybinio rašymo dirbtuvės, prasidėjusios nuo dviejų įkalinimo įstaigų, Pravieniškių ir Panevėžio moterų kalėjimo, šiais metais lanko jau penkis Lietuvos kalėjimus.

Visą laidą tiesiogiai klausykite radijo gyvenimui XFM eteryje penktadieniais po 9-os ir 16-os valandos žinių internete ir FM radijo bangomis:

Vilniuje – 104.7

Kaune – 88.1

Klaipėdoje – 91.4

Šiauliuose – 102.1

Panevėžyje – 106.9

Kėdainiuose – 106.1

Biržuose – 88.5

Aukime šviesoje!

Kaip jau buvo skelbta, šių metų Seimo apdovanojimą – Aleksandro Stulginskio žvaigždę – parlamentas skyrė ilgametei Seimo narei, buvusiai parlamento vadovei Irenai Degutienei ir šių metų kovo pabaigoje mirusiai sovietmečio disidentei, vienuolei Felicijai Nijolei Sadūnaitei.

Apdovanojimo įteikimo ceremonija Seime vyks gegužės 16-ąją. Seseriai F. N. Sadūnaitei skirtą apdovanojimą planuojama įteikti jos broliui disidentui Jonui Aloyzui Sadūnui, o jam negalint dalyvauti – jo dukrai Marijai Sadūnaitei.

Šia proga politikę Ireną Degutienę kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.

I. Degutienei teko eiti svarbias pareigas Vyriausybėje ir Seime: ji buvo ministrė, laikinai ėjo ministrės pirmininkės pareigas, o Seime nuo žemiausios pakopos – Seimo narės – pakilo iki Seimo pirmininkės. Kokiame poste buvo sunkiausia?

„Negalėčiau pasakyti, koks postas buvo sunkiausias. Kiekvienos einamos pareigos man, kaip žmogui, buvo iššūkis. Girdėdavau įvairių komentarų iš šalies: ką ta daktarė gali čia padaryti? Turbūt pirmas iššūkis buvo tuomet, kai buvau paskirta socialinės apsaugos ir darbo ministre. Tai buvo visiškai kita sritis, kurioje reikėjo ir teisinių, ir ekonomikos žinių, nes SODRA – tai jau finansinė įstaiga.

Prisipažinsiu, mokiausi kiekvieną dieną ir turėjau ministerijoje daug žmonių, kurie, nepaisydami galbūt ir kitokių politinių pažiūrų, man labai padėjo. Padėjo nesuklysti, padėjo išmokti, ir aš jiems iki šiol esu labai dėkinga.

Dabar jau retrospektyviai kai kas prisipažįsta, kad prognozės man dirbti socialinės apsaugos ir darbo ministre buvo trumpalaikės, sakė – du ar trys mėnesiai, bet čia, sako, tokia nepopuliari ministerija, tai paskui pakeisime kuo nors kitu. Taip likimas lėmė, kad per tą 1996 metų kadenciją iki 2000-ųjų visus ketverius metus buvau šios srities ministrė, dar du kartus turėjau eiti laikinosios premjerės pareigas, nes suklupo du premjerai. Ir „laikinai“ užsitęsė ganėtinai ilgai“, – pasakoja I. Degutienė.

Kalbėdama apie tai, kokias didesnes parlamentinės demokratijos grėsmes mato šiandien, I Degutienė teigia: „Labai nelengvas šiuo metu klausimas. Aš matau daug vienos ar kitos partijos politinių ambicijų. Jos neįvertina svarbiausios grėsmės valstybei – kad saugumo ar nesaugumo grėsmės šiandien yra pačios stipriausios ir aktualiausios, kai asmeninius arba politinius savo partijos tikslus reikia numesti į šoną ir ieškoti sutarimo dėl esminių valstybės tikslų.

Kai šiandien vyksta karas Ukrainoje, kai mes jaučiame didelę grėsmę iš Rusijos, Baltarusijos – kodėl nepavyksta susitarti dėl gynybos finansavimo? Kiekvienas puikuojasi savo siūlymu, bet neieško bendro vardiklio, kad gynybos finansavimo reikia jau šiandien ir sprendimų irgi reikia šiandien, nors artėja Seimo rinkimai ir galbūt tavo ar kitos partijos siūlymas yra populiaresnis arba populistinis. Tačiau politikai turi labai aiškiai žinoti, kada kartais gali populistiškai kalbėti, o kada reikia ryžtingų valstybės sprendimų, ieškant sutarimo su kitomis politinėmis partijomis. Tai to aš dabar labai pasigendu.

Anksčiau mes galėdavom rasti tuos tarppartinius sprendimus dėl tikslų, reikalingų valstybei, reikalingų Lietuvos žmonėms, nors tuo metu dar ir jokios karo grėsmės nebuvo. O šiuo metu tikrai turi būti ir politinė mobilizacija.“

Daugiau: https://www.bernardinai.lt/i-degutiene-partijoms-galvojant-apie-politines-ambicijas-daznai-neivertinamos-svarbiausios-siandienos-gresmes-musu-valstybei/.