Homo cultus. Istoriko teritorija LRT

Šių metų birželio 9-ąją dieną minėsime 95-ąsias rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus gimimo metines.
„Kas yra Grigorijus Kanovičius?“ - šis klausimas tapo vienos iš laidos pokalbininkių Rimos Kasperionytės teksto kurį 2019-aisiais publikavo žurnalas „Metai“, pavadinimu. Kaip į pastarąjį klausimą būtų galima atsakyti 2024-aisiais?
G. Kanovičius yra vedlys į sunaikintą Lietuvos žydų pasaulį, šio žmogaus atminties erdvėje buvo išsaugoti ir sugrąžinti į gyvenimą dalykai, kurie buvo pasmerkti nebūčiai. Be to, rašytojas pasakoja mums ne tik apie Vilnių - Lietuvos Jeruzalę, bet kviečia paklajoti po kitus Lietuvos miestus ir miestelius, kuriuose šimtmečius gyveno žydai, o taip pat – byloja apie gimtąjį Jonavos štetlą, sunaikintą bet atgimusį jo knygose.
Kiek G. Kanovičiaus ryšys su Jonava yra svarbus šiandienos miesto gyventojų savivokai, jų tapatybei?
Kada, kur ir kokie renginiai vyks Jonavoje, paminint 95-ąsias G. Kanovičiaus gimimo metines?
Apie kokius dar egzistenciškai svarbius dalykus kalba rašytojas iš savo kūrinių puslapių mums, gyvenantiems įvairių sukrėtimų akivaizdoje, apimtiems karo nuojautos, jaučiantiems baimę?

Pokalbis su Grigorijaus Kanovičiaus sūnumi, rašytoju, Dingusio Štetlo muziejaus iniciatoriumi ir vadovu Sergejumi Kanovičiumi, literatūrologe Rima Kasperionyte, Jonavos Grigorijaus Kanovičiaus viešosios bibliotekos kultūros projektų vadove Kristina Adukaite, Jonavos Krašto muziejaus muziejininke Giedre Narbutaite-Kontrime.


Ved. Aurimas Švedas

Kas yra visuomeninė istorija (angl. „public history“)?
Visuomenine istorija užsiimančių istorikų veiklos Lietuvos mokslininkų bendruomenėje dažniausiai vertinamos skeptiškai. O kokią vietą „public history“ skiria šiuolaikinės istorijos teorijos, atminties studijų lauke, pagaliau – istorijos didaktikos plotmėje dirbantys specialistai Šiaurės Amerikoje arba Vakarų Europoje?
Kokiose sferose, kokiomis formomis neprofesionaliems istorijos tyrinėtojams bei populiarintojams pavyksta prisidėti prie istorinės kultūros kūrimo?

Pokalbis su Vilniaus universiteto profesore ir Lietuvos istorijos instituto mokslininke, kultūrologe, prof. Violeta Davoliūte.

Ved. Aurimas Švedas

Pokalbio tema – naujas Dalios Staponkutės paralelinių istorijų romanas „Vivat Regina!“, kurį išleido leidykla „Apostrofa“.
Kas yra paralelinių istorijų romanas? Kaip būtų galima nusakyti paralelinių istorijų romano santykį su paralelinėmis biografijomis?
Romano „Post scriptum“ D.Staponkutė rašo: „Šiame romane siekiau apmąstyti istorijos, politikos ir žmogiškosios būties paraleles, pasirinkusi dviejų Europos pakraščių, dviejų karalienių, dviejų moterų, dviejų meilės istorijų sugretinimą. Paralelės amžinos, jos nesusikerta, viena apie kitą nežino, atskirtos nustoja lyginimo stebuklo, o sugretintos viena kitą papildo ir, jei į jas giliniesi, padeda atverti istorinę tiesą ir geriau suprasti dabartį.“ Kokie dalykai atsiskleidė sugretinus venecijietės Kotrynos Kornaro (Caterina Cornaro, 1454-1510) ir lietuvės Barboros Radvilaitės (1520-1551) gyvenimus? Kaip paveikia žmogaus likimą gyvenimas pakraštyje, paribyje, paraštėje?
Romane išryškinama mintis – abi karalienės buvo matomos ir tuo pat metu nematomos. Pastarąją idėją pabrėžia ir knygos dailininkė Sigutė Chlebinskaitė. Ką įsižiūrėję į beveidžius karalienių portretus pamatysime? Dviejų moterų veikimo politiniame lauke, dviejų valdovų negalėjimo valdyti dramą? O gal moteris, iš kurių buvo mėginama pavogti jų likimą?
Keturių kūrinio struktūrą išlaikančias kolonų vaidmenį atlieka keturios emocijos: meilė, neapykanta, vienatvė, nostalgija. Kodėl praktiškai visi svarbiausi romano herojai yra supančioti nostalgijos tam kas patirta arba, deja, neišgyventa, voratinklio?
Nepaisant to, kad Kotryna Kornaro ir Barbora Radvilaitė gyveno visiškai skirtingose realybėse, šių moterų erdvėlaikį susiejo vyro figūra – mokytojas, filosofas Chrizostomas. Kas buvo šis žmogus, atkeliavęs iš pietų Europos į šiaurę, praleidęs LDK didelę savo gyvenimo dalį, ir savo pasakojimuose sukūręs dviejų valdovių portretus? Kaip ir kokiomis proporcijomis kuriant šio veikėjo portretą buvo sulietos meninė ir istorinė tiesos?

Pokalbis su filosofe, kultūrologe, vertėja ir rašyta Dalia Staponkute.

Ved. Aurimas Švedas

2024 metų gegužės 12 dieną dalyvausime referendume dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo. Šiame straipsnyje yra nusakomos sąlygos, kas gali gauti Lietuvos pilietybę. Referendumui teikiamas klausimas, ar Lietuvos piliečiai pritaria Konstitucijos pakeitimui, kad žmonės galėtų turėti Lietuvos ir kitų šalių pilietybę.
Pokalbio tema – kaip skirtingose epochose formavosi ir keitėsi Lietuvos valstybės piliečio samprata, kokias teises ir pareigas šie piliečiai turėjo, kaip ir kokiomis aplinkybėmis Lietuvos valstybės pilietybė buvo įgyjama arba prarandama?

Pokalbis su Lietuvos istorijos instituto ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto istorikais, prof. dr. Tamara Bairašauskaite, doc. dr. Eugenijumi Saviščevu, dr. Jonu Drungilu ir dr. Artūru Svarausku.

Ved. Aurimas Švedas

2004-ųjų gegužės 1-ąją įvykęs Lietuvos prisijungimas prie Europos Sąjungos istorikų vadinamas lemtingu istoriniu įvykiu, radikaliai pakeitusiu mūsų visuomenės ir valstybės likimą.
Kaip Europos anglių ir plieno bendrija virto Europos Sąjunga? Kaip Bendrija tapo unikaliu ir labai patraukliu politiniu, ekonominiu ir kultūriniu dariniu?
Ar lengvai Lietuvos politinis elitas XX a. 10 deš. pasiekė konsensusą, kad „grįžimas namo – į Europą“ – vienintelė tvari valstybės ir visuomenės strategija? Kokius diplomatine prasme svarbiausius iššūkius teko spręsti XX-XXI a. sandūroje Lietuvai siekiant prisijungti prie Europos Sąjungos?
Kokios priežastys lėmė, kad Lietuva 2000-aisiais tapo derybų autsaidere ir kaip pavyko išvengti realios grėsmės atsidurti antroje Europos Sąjungos plėtros bangoje?
Derybų dėl narystės Europos Sąjungoje metu reikėjo susitarti net dėl 31 derybinio skyriaus. Kas Lietuvos derybininkams buvo sunkiausia dirbant Lietuvos ir Europos Sąjungos suartinimo darbą?
Lietuvos narystė Bendrijoje ir NATO – strateginis Rusijos Federacijos pralaimėjimas. Kodėl Maskvai nepavyko sugriauti ambicingų Vilniaus planų?
Kalbėdami apie Lietuvos narystę Europos Sąjungoje, visų pirma esame linkę pabrėžti: iš ES fondų gavom daug lėšų, jas panaudojome kurdami savo gerovę! O ką per dvidešimt narystės Europos Sąjungoje metų, Lietuva sugebėjo duoti Bendrijai?
Kokius tikslus turėtume sau iškelti rengdamiesi 2027 metais įvyksiančiam Lietuvos pirmininkavimui Europos Sąjungos Tarybai?

Pokalbis su politiku ir diplomatu Antanu Valioniu; diplomatu, Europos Parlamento nariu Petru Auštrevičiumi; politikos mokslininku, Vilniaus universiteto profesoriumi Gediminu Vitkumi.

Ved. Aurimas Švedas

Balandžio 12 d. duris atvėrė restauruoti ir šiuolaikiniam miesto gyvenimui pritaikyti Sapiegų rūmai. Naujieji rūmų šeimininkai – Šiuolaikinio meno centro kolektyvas – pakvietė penkias išskirtines asmenybes (Andrių Arutunian, Renatą Dubinskaitę, Moniką Kalin, Liną Lapelytę, Kristupą Sabolių) sukurti garsinius kūrinius, istorijas, patirtis, kurie ragina tirti ir pažinti Sapiegų rūmų erdves, istoriją, aplinką, su rūmais susijusius žmones.
Šiuos garso kūrinius galima susirasti ir išgirsti Sapiegų rūmų internetinėje svetainėje.

Pokalbis apie bandymus apmąstyti Sapiegų rūmų kaip atminties vietos reikšmę XXI amžiaus Lietuvos visuomenei, pastangas kurti naują šių rūmų tapatybę ir pastarąją tapatybę išreiškiančias istorijas.

Ką daryti su nei atkurta, nei įsivaizduota, nei išgyventa praeitimi? Kaip vyksta vaizduotės dialogas su istorija? Kuomet meninė tiesa tampa svarbesnė už mokslinius teiginius? Kodėl naujiems pasakojimams apie praeitį reikia ne tik iki skausmo pažįstamų didingų naratyvų arkų, bet ir mūsų gebėjimo pastebėti iki šiol nežinomus arba neįvertintus žmones, įvykius, reiškinius?

Pokalbis su kuratore Asta Vaičiulyte, menotyrininke ir senosios baroko muzikos atlikėja Renata Dubinskaite, filosofu, scenaristu, rašytoju, prof. Kristupu Saboliumi.

Ved. Aurimas Švedas