Vienkartinė planeta LRT

Šiaulių rajone, Kurtuvėnų regioniniame parke yra įsikūręs ūkis „Smėlyne“. Iš pradžių čia atsikėlę Justina ir Laurynas Kaučikai valgė tik augalinės kilmės maistą ir norėjo augintis daržoves, bet nederlinga ir nualinta žemė, o taip pat savijauta paskatino keistis. Jie įsigijo galvijų ir tapo visavalgiais.

„Smėlyne“ yra neseniai įkurto Europos regeneracinių ūkių aljanso nariai. Šio tipo ūkininkavimas, sako jie, orientuotas ne į praktikas, o į rezultatą: visų pirma, į geresnę augalijos, dirvožemio sveikatą.

Taip pat laidoje kalbamės apie jų socialiniuose tinkluose neretai aštriai keliamas temas: veganizmą ir karvių vaidmenį ekologinės krizės akivaizdoje.

Autorė Inga Janiulytė-Temporin, vertimą skaito Adomas Šimkus

„Smėlyne“ nuotrauka

Pasaulyje yra per 8 tūkst. varliagyvių rūšių, 13 jų – Lietuvoje. Nepaisant to, šie gyvūnai ištyrinėti menkai. „Varliagyviai nėra labiausiai akį traukianti, nors tai sparčiausiai nykstanti grupė“, – sako varliagyvių elgseną daugiau nei dešimtmetį tiriantis gamtininkas, VU Gyvybės mokslų centro Biomokslų instituto vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Andrius Pašukonis.

Nuo mažens domėjęsis šiais gyvūnais, prieš 12 metų etologas pirmąkart išvyko į ekspediciją atogrąžų miškuose – ten, kur varliagyvių rūšių daugiausia – ir tyrimus čia tęsia iki šiol. Neseniai mokslininkas su kitais kolegomis plačiai nuskambėjo pasaulio žiniasklaidoje, nes atrado kūrybišką būdą, kaip sekti vos kelis gramus sveriančių varlių judėjimą – aprengė jas siųstuvais, primenančiais… trumpikes.

Apie šio tyrimo svarbą, kodėl varliagyvių elgsenos tyrimai apskritai yra reikalingi klimato kaitos kontekste bei kodėl 13 varliagyvių rūšių Lietuvoje nėra toks mažas skaičius, kaip gali atrodyti – pokalbis laidoje.

Autorė Karolina Panto

Gamtininkai juokauja, kad dauguma mums gerai pažįstamų paparčių siekia kelius, bet yra tokių, kuriuos norint pamatyti tenka šliaužioti keliais. Toks yra mažasis varpenis – paslaptingas ir retas, į Lietuvos raudonąją knygą įrašytas paparčio giminaitis, neseniai vėl aptiktas Lietuvoje.

Įdomu tai, kad pirmą kartą Europoje prieš 200 metų šį augalą Klaipėdos (tuometinio Mėmelio) apylinkėse aptiko Rytų Prūsijos vaistininkas Wilhelmas Kannenbergas. Vėliau jo augavietės fiksuotos ant Rambyno kalno ir Kuršių Nerijoje tarp Nidos ir Preilos. Bet nuo 1928-ųjų ištisus dešimtmečius mažojo varpenio niekas nematė.

1996-aisiais Žemaitijos nacionaliniame parke prie Plungės botanikė Živilė Lazdauskaitė aptiko vieną vienintelį individą. Po to vėl daugiau kaip dvidešimt metų mažasis papartis buvo dingęs kaip į vandenį.

Galiausiai 2019-aisias, vienoje Pajūrio regioninio parko pievoje, ekologas Erlandas Paplauskis, ieškodamas visai ko kito, staiga pastebėjo mažą šviesiai žalią stiebelį, apie kurį buvo skaitęs tik mokslinėje literatūroje. Vos tik jis apie tai papasakojo kolegoms, pažiūrėti šio paparčio ir įsitikinti, kad tai tikrai jis, į pajūrį sulėkė visi žinomi šalies botanikai.

Autorė Vaida Pilibaitytė

Šveicarijos judėjimas „Senjorės už klimatą“ iškovojo istorinę pergalę Europos žmogaus teisių teisme. Šveicarijos silpna klimato politika, pripažino teismas, pažeidžia pagrindines žmogaus teises.

Teismai tapo bene svarbiausia arena kovoje su klimato kaita, o šis sprendimas gali pakreipti ateities bylų eigą.

„Senjorės už klimatą“ argumentavo, jog visų pirma nuo karščio sukeltų sveikatos problemų kenčia pagyvenusios moterys. Su judėjimo komiteto nare Norma Bargetzi-Horisberger kalbamės apie karščio poveikį kūnui ir psichikai, o taip pat pasiryžimą veikti dėl ateities kartų.

Norma atskleidžia, kad savo šalyje sulaukė ne tik palaikymo. Birželį abu parlamento rūmai balsavimu atmetė EŽTT sprendimą, argumentuodami, kad Šveicarija dėl klimato apsaugos daro pakankamai.

Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Nuotraukoje Norma - pirmoje eilėje, penkta iš kairės.

Greenpeace / Shervine Nafissi nuotrauka

Gegužės pabaigoje Aplinkos ministerija ėmėsi skubos tvarka derinti Valstybinių miškų urėdijos (VMU) pertvarkymo į akcinę bendrovę projektą. Pasak Vyriausybės, keisti valstybės įmonės teisinę formą kaip „nepažangią“ rekomendavo Ekonominės plėtros ir bendradarbiavimo organizacija, ir tai – dalis didesnės pertvarkos, kuri jau paveikė keliasdešimt valstybės įmonių.

Tuo metu visuomenininkai baiminasi, kad ši pertvarka kelia grėsmę viešajam interesui ir įtvirtins komercinę Lietuvos miškų naudojimo paskirtį, todėl ragina ją stabdyti. „Klausimų vis užduodame, bet dialogo su visuomene nebuvo“, – pabrėžia Aplinkosaugos koalicijos pirmininkė Lina Paškevičiūtė.

„Tai nėra gamtinis klausimas“, – atsako šia pertvarka besirūpinantis aplinkos ministras Simonas Gentvilas. Jis primena, kad šie pokyčiai numatyti dar ankstesnės vyriausybės ir tikina, kad akcinės bendrovės statusas leistų miškų valdymą skaidrinti ir depolitizuoti. Jam antrina ir premjerės patarėjas Dalius Krinickas, raminantis, kad visi viešajam interesui užtikrinti būtini saugikliai bus numatyti naujajame Miškų įstatyme. Bet šis iki šiol nepasiekė Seimo ir minėtų saugiklių jame dar nėra.

O Seime opozicija registravo rezoliucijos projektą „Dėl tvarios miškų politikos“, kur irgi siūlo Vyriausybei atsisakyti planų VMU paversti akcine bendrove. „Tai gali būti pražūtinga Lietuvos miškams“, – sako rezoliucijos iniciatorius Tomas Tomilinas.

Laidoje stengiamės išgirsti abiejų pusių argumentus dėl stringančios šalies valstybinių miškų valdymo pertvarkos.

Autorė Vaida Pilibaitytė

Lietuvoje nuo kitų metų griežtės žemės ūkyje naudojamų durpžemių apsauga. Tai daroma siekiant mažinti iš nusausintų durpių išsiskiriančias anglies dvideginio emisijas. Birželio pradžioje ūkininkai bus kviečiami teikti paraiškas durpžemių atkūrimo finansavimui.
Kodėl ūkininkams tai kelia nerimą, ir ką sako tie, kurie jau ūkininkauja šlapynėse?

Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Jono Volungevičiaus nuotrauka