Lithuanian Out Loud 0300 – Sovietų Okupacija The Soviet Occupation
LL0300 – Sovietų Okupacija The Soviet Occupation https://lithuanian.libsyn.com Hi everybody, just a quick message before we get started, for today’s episode, we have a letter a Lithuanian sent us a few years back. We weren’t able to get to it until now. The letter was written by, “Lina”, not her real name, and Raminta reads the letter for “Lina”. If you’d like to see a translation of the letter, just go to the Lithuanian Out Loud homepage and you can read it there. Now, on with the show!
Jau praėjo 18 metų nuo tada, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę. Per tą laiką spėjo užaugti vos viena jaunų žmonių karta. Tačiau tie, kurie mena sovietinius laikus, savo prisiminimuose turi daug skaudžių dalykų, ir visa tai atsiliepia lietuvių bendravime, jų įpročiuose bei požiūryje į kitus. Todėl jei sutikote kažkuo pasipiktinusį ar viskuo nepatenkintą lietuvį, gal ši istorija jums padės suprasti, kodėl yra taip, kaip yra.
Linos močiutė laukėsi, kai abu senelius naktį išvežė į Sibirą. Atėję ginkluoti pareigūnai davė 15 minučių susikrauti daiktams, todėl vienas lagaminas būtiniausių rūbų buvo viskas, ką jie turėjo su savimi. Jie nebuvo nusikaltėliai - jie buvo tiesiog inteligentai. O tokių tuometinė valdžia stengėsi atsikratyti, nes paprasčiau mąstantiems žmonėms lengviau "praplauti smegenis", pripratinti prie naujos ideologijos nei tuos, kurie išsilavinę bei galėtų pasipriešinti sistemai. Senelių namą automatiškai perėmė valdžia, ir jie į jį niekuomet nebegrįžo.
Tai buvo vieni paskutiniųjų trėmimų, todėl galima būtų sakyti, jog mano seneliams pasisekė - jie nebuvo uždaryti į konclagerį. Jie buvo nuvežti į lentpjūvę, kur dieną naktį pasikeisdami turėjo dirbti. Savomis rankomis jie turėjo pasistatyti sau namus, nesvarbu, kad nei vienas iš jų nebuvo nei architektas, nei inžinierius, nei statybininkas. Ten gimė mano mama. Jiems vėl pasisekė, nes po 8 metų gyvenimo Sibire jie gavo leidimą grįžti atgal į Lietuvą. Tačiau ir toliau jie nuolat buvo sekami kaip valdžios priešai. Todėl seneliai paslapčia ėjo į bažnyčią, apie Sibirą niekam negalėjo pasakoti, ir mes, anūkai, tik iš pavienių žodžių galėdavom suprasti, koks iš tiesų buvo gyvenimas ten. Trispalvė taip pat buvo uždrausta, ir tave galėjo pasodinti į kalėjimą, jei būtum ją parodęs kam nors viešai. Net ir daugeliui metų praėjus po to, senelis vis dar laikė džiovintų duonos riekių maišą - kad netektų badauti, jei staiga vėl reikėtų palikti namus.
Tie, kurie nepakluso sovietų uzurpacijai, nuolat gyveno baimėje. Tarp tokių buvo ir Linos tėtis. Atsisakęs tapti Komunistų partijos nariu, nuolat buvo persekiojamas. Kartą buvo bandoma padegti jų butą, bet laimei, tėtis laiku spėjo grįžti namo. Šiandien Linai ir jos broliui vis dar mįslė, ką jautė jų tėvai, gyvendami tokiomis sąlygomis, tačiau pabandykite jūs įsivaizduoti savo gyvenimą, kai kas dieną turi kažko bijoti, kai žinai, kad aplink tave pilna paslapčių. Kai niekuomet nesi tikras, ar su tavimi ir tavo šeima vienaip ar kitaip nesusidoros vien dėl to, kad tu esi mąstantis žmogus.
Sovietinė sistema darė viską, kad žmogus pats nemąstytų. Pagrindinis jos tikslas buvo priversti žmogų paklusti nustatytai sistemai. Už žmogų buvo viskas nuspręsta. Niekam nereikėjo kovoti už savo vietą pasaulyje. Baigei mokslus - tau automatiškai bus paskirta vieta kurioje nors įstaigoje. Apsivedei, stoji į eilę butui gauti. Atrodo gražiai... Tačiau kai visa tai griuvo, pasimatė tikroji šių dalykų žala. Daug vyresnės kartos žmonių dar ir šiandien nežino, kaip išgyventi, neturi motyvacijos, yra pripratę, kad jiems viskas būtų paduota, už juos nuspręsta. Žmonės pikti, nes nesugeba konkuruoti su jaunesniais. Gal todėl ir savižudybių skaičius Lietuvoje vis dar didžiausias pasaulyje. Translation: Jau praėjo 18 m
