Vienkartinė planeta LRT

Gamtininkai juokauja, kad dauguma mums gerai pažįstamų paparčių siekia kelius, bet yra tokių, kuriuos norint pamatyti tenka šliaužioti keliais. Toks yra mažasis varpenis – paslaptingas ir retas, į Lietuvos raudonąją knygą įrašytas paparčio giminaitis, neseniai vėl aptiktas Lietuvoje.

Įdomu tai, kad pirmą kartą Europoje prieš 200 metų šį augalą Klaipėdos (tuometinio Mėmelio) apylinkėse aptiko Rytų Prūsijos vaistininkas Wilhelmas Kannenbergas. Vėliau jo augavietės fiksuotos ant Rambyno kalno ir Kuršių Nerijoje tarp Nidos ir Preilos. Bet nuo 1928-ųjų ištisus dešimtmečius mažojo varpenio niekas nematė.

1996-aisiais Žemaitijos nacionaliniame parke prie Plungės botanikė Živilė Lazdauskaitė aptiko vieną vienintelį individą. Po to vėl daugiau kaip dvidešimt metų mažasis papartis buvo dingęs kaip į vandenį.

Galiausiai 2019-aisias, vienoje Pajūrio regioninio parko pievoje, ekologas Erlandas Paplauskis, ieškodamas visai ko kito, staiga pastebėjo mažą šviesiai žalią stiebelį, apie kurį buvo skaitęs tik mokslinėje literatūroje. Vos tik jis apie tai papasakojo kolegoms, pažiūrėti šio paparčio ir įsitikinti, kad tai tikrai jis, į pajūrį sulėkė visi žinomi šalies botanikai.

Autorė Vaida Pilibaitytė

Šveicarijos judėjimas „Senjorės už klimatą“ iškovojo istorinę pergalę Europos žmogaus teisių teisme. Šveicarijos silpna klimato politika, pripažino teismas, pažeidžia pagrindines žmogaus teises.

Teismai tapo bene svarbiausia arena kovoje su klimato kaita, o šis sprendimas gali pakreipti ateities bylų eigą.

„Senjorės už klimatą“ argumentavo, jog visų pirma nuo karščio sukeltų sveikatos problemų kenčia pagyvenusios moterys. Su judėjimo komiteto nare Norma Bargetzi-Horisberger kalbamės apie karščio poveikį kūnui ir psichikai, o taip pat pasiryžimą veikti dėl ateities kartų.

Norma atskleidžia, kad savo šalyje sulaukė ne tik palaikymo. Birželį abu parlamento rūmai balsavimu atmetė EŽTT sprendimą, argumentuodami, kad Šveicarija dėl klimato apsaugos daro pakankamai.

Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Nuotraukoje Norma - pirmoje eilėje, penkta iš kairės.

Greenpeace / Shervine Nafissi nuotrauka

Gegužės pabaigoje Aplinkos ministerija ėmėsi skubos tvarka derinti Valstybinių miškų urėdijos (VMU) pertvarkymo į akcinę bendrovę projektą. Pasak Vyriausybės, keisti valstybės įmonės teisinę formą kaip „nepažangią“ rekomendavo Ekonominės plėtros ir bendradarbiavimo organizacija, ir tai – dalis didesnės pertvarkos, kuri jau paveikė keliasdešimt valstybės įmonių.

Tuo metu visuomenininkai baiminasi, kad ši pertvarka kelia grėsmę viešajam interesui ir įtvirtins komercinę Lietuvos miškų naudojimo paskirtį, todėl ragina ją stabdyti. „Klausimų vis užduodame, bet dialogo su visuomene nebuvo“, – pabrėžia Aplinkosaugos koalicijos pirmininkė Lina Paškevičiūtė.

„Tai nėra gamtinis klausimas“, – atsako šia pertvarka besirūpinantis aplinkos ministras Simonas Gentvilas. Jis primena, kad šie pokyčiai numatyti dar ankstesnės vyriausybės ir tikina, kad akcinės bendrovės statusas leistų miškų valdymą skaidrinti ir depolitizuoti. Jam antrina ir premjerės patarėjas Dalius Krinickas, raminantis, kad visi viešajam interesui užtikrinti būtini saugikliai bus numatyti naujajame Miškų įstatyme. Bet šis iki šiol nepasiekė Seimo ir minėtų saugiklių jame dar nėra.

O Seime opozicija registravo rezoliucijos projektą „Dėl tvarios miškų politikos“, kur irgi siūlo Vyriausybei atsisakyti planų VMU paversti akcine bendrove. „Tai gali būti pražūtinga Lietuvos miškams“, – sako rezoliucijos iniciatorius Tomas Tomilinas.

Laidoje stengiamės išgirsti abiejų pusių argumentus dėl stringančios šalies valstybinių miškų valdymo pertvarkos.

Autorė Vaida Pilibaitytė

Lietuvoje nuo kitų metų griežtės žemės ūkyje naudojamų durpžemių apsauga. Tai daroma siekiant mažinti iš nusausintų durpių išsiskiriančias anglies dvideginio emisijas. Birželio pradžioje ūkininkai bus kviečiami teikti paraiškas durpžemių atkūrimo finansavimui.
Kodėl ūkininkams tai kelia nerimą, ir ką sako tie, kurie jau ūkininkauja šlapynėse?

Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Jono Volungevičiaus nuotrauka

Netrukus vyksiančių Europos Parlamento rinkimų rezultatai nulems būsimus ES lyderius, kurie formuos Europos klimato politiką iki dešimtmečio pabaigos. Tai bus svarbūs metai ne tik pasauliniu mastu siekiant apriboti klimato atšilimą iki 1,5 laipsnio Celsijaus, bet ir norint pasiekti bloko energetinius ir klimato tikslus iki 2030 m., o galiausiai ir užsibrėžtą neutralumą klimatui iki 2050 m.

Tačiau rinkimų kontekstas gali turėti įtakos sprendimams. „2019 m. Europos Parlamento rinkimai buvo „žalieji rinkimai“, daugėjo ekologinio sąmoningumo Europoje, bet pandemija ir karas Ukrainoje labai paveikė situaciją – europiečiams dabar svarbiausios visai kitos problemos“, - pastebi Vilniaus politikos analizės instituto asocijuotasis analitikas Matas Baltrukevičius.

Piliečių apklausos taip pat rodo, kad nors klimato kaita gyventojams svarbi, šis klausimas ne visuomet patenka į prioritetų sąrašo viršų. „Žmonės vis dar stipriai mano, kad tai – ateities problema, kad pagrindinės pasekmės ir sprendimai bus po 10-20 metų“, - teigia KTU sociologė, mokslo grupės „Pilietinė visuomenė ir darnus vystymasis“ vadovė Aistė Balžekienė.

Kaip ES klimato politiką veikia geopolitiniai iššūkiai ir kitos krizės? Kaip po rinkimų ES toliau įgyvendins ambicingą strategiją – Europos Žaliąjį kursą? Apie tai – laidoje.

Autorė Karolina Panto

Valstybinės maisto ir veterinaijos tarnybos duomenimis, Lietuvoje žmonių maistui auginančių ir perdirbančių vabzdžius įmonių šiuo metu yra 12. Europos Sąjunga leidžia maistui auginti 4 rūšis: didžiųjų milčių (Tenebrio molitor) lervas, skėrius keleivius (Locusta migratoria), naminius svirplius(Acheta domesticus), malūninių juodvabalių (Alphitobius diaperinus) lervas.

Neseniai Studentų gamtininkų mokslinė draugija organizavo paskaitą apie valgomuosius vabzdžius, ją vedė entomologė Virginija Podėnienė. Ji yra Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro profesorė, Biomokslų institute vadovauja Zoologijos katedrai. Valgomieji vabzdžiai nėra jos tyrimų objektas, tačiau mokslininkė yra gerai įsigilinusi į vabzdžių valgymo (entomofagijos) istoriją ir esamas tendencijas.

Savo darbe V. Podėnienė ieško ilgakojų uodų lervų, jas tiria. Ji taip pat tiria ir negyvoje medienoje aptinkamus vabzdžius. Abiem atvejais, bet dėl skirtingų priežasčių, juos surasti gali būti tikras detektyvas.

Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Sigito Podėno nuotraukoje — velnio snukis (angl. „devil face“), šiuo terminu apibūdinamas ilgakojo uodo lervos kvėpavimo laukas