Bernardinai.lt pokalbiai Bernardinai.lt

Gražios ir prasmingos sukakties – kunigystės 40-ųjų metinių – proga kunigas, brolis pranciškonas Sigitas Benediktas Jurčys nuoširdžiausius žodžius skiria gimtajai Klaipėdai ir jos žmonėms: „Noriu, kad Klaipėda taptų Lietuvai vilties miestu, kad Klaipėda būtų nusiteikusi geriems darbams, kad Klaipėda išsilaisvintų iš stereotipų. Kad žmonės suprastų, jog Dievas nėra tiktai meilė – Dievas yra aukščiau už meilę.“

Kunigą S. B. Jurčį kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.

Kunigystės jubiliejus – ypatinga proga švęsti kunigo pašventimą ir tarnystę Dievui bei bendruomenei. Prisimindamas savo kelią kunigystės link, kai buvo dar gūdus sovietmetis, nors jau jautėsi tam tikras atšilimas, brolis Benediktas pasakoja: „Tai buvo 1979-ieji. Tikrai buvo gūdus sovietmetis. Anuomet Bažnyčia mane išmokė nepaklusti sovietiniam režimui. Man nepaklusnumas tapo dorybe. Tačiau pati Bažnyčia iš manęs reikalavo ir reikalauja paklusti jos mokymui.

Kai atėjau į Bažnyčią, kai atėjau į kunigų seminariją, iš tikrųjų turėjau nemažai problemų, apie kurias galbūt galėsime kalbėti kitą kartą. O dabar noriu kalbėti apie džiaugsmą, apie tarnystę, kuria aš gyvenu jau 40 metų. Tai yra fantastika! Tikrai yra fantastika!“

Brolio Benedikto gyvenimas ir veikla glaudžiai susijusi su pranciškonais. Kodėl neužteko būti tik kunigu, kodėl pasirinko ir vienuolystę?

„Kunigo darbas sovietmečiu iš tikrųjų buvo labai apribotas. Sistema neleido kunigui būti arba išreikšti save tokį, kokį norėtų matyti Jėzus arba pati Bažnyčia. Taigi mūsų veikla buvo labai susiaurinta. Visuomenėje buvome laikomi marginalais. Aš buvau tikrai palaimintas, nes baigiau kunigų seminariją, – tikina kun. S. B. Jurčys. – Džiaugiuosi, kad baigiau Kauno kunigų seminariją. Ten mane lydėjo ypatingi mokytojai, ypatingi profesoriai, už kuriuos tikrai meldžiuosi – ne kasdien, bet dažnai juos prisimenu kaip šviesiausias asmenybes, kurios mane praktiškai palaimino misijai į Tadžikiją.

Aš buvau toks pusiau alpinistas. Dar prieš mokslus kunigų seminarijoje, taip pat joje labai domėjausi Rytų filosofija. Islamas man buvo labai artimas, tiksliau, ne pati dogmatika, o meno raiška. Mane taip pat domino japonų menai.

Į pačią seminariją aš atėjau jau su haiku (haiku – unikalus japonų poezijos žanras – aut. past.), nes buvau kiek kitoks. Man labai pasisekė, kai baigęs seminariją buvau laukiamas vokiečių bendruomenės Vidurinėje Azijoje. Ten atvažiavau tada, kai jau penkerius metus vyko Sovietų Sąjungos karas prieš Afganistaną. O tadžikai – tie patys afganai, ta pati tauta, tiktai kažkuriuo metu Stalino padalinta į dvi dalis.

Aš atsidūriau tokioje aplinkoje ir dirbau. Parapijiečių skaičiai sparčiai augo, apie mane sužinojo ir Sibiro platumose – žmonės plūdo iš visos Azijos. Jiems buvau pirmas kunigas, kurį jie pamatė po 50 metų. Tai galite įsivaizduoti, koks buvau laimingas. Aš galėjau būti su jais, parodyti tikrą savo veidą. Išpažintys nuo ryto iki vakaro. Žodžiu, daug įdomių dalykų galėčiau papasakoti.

Tadžikai komunistai taip pat mane labai gerbė, nes parodžiau didelę empatiją jų kultūrai, jų etnografijai. Jie man dovanojo maldos kilimų, sakydami: mes jau jų nebenaudosime maldai, o tu bent išsaugosi. Ir dabar Klaipėdos vienuolyne mes turime puikią ekspoziciją. Tie patys komunistai manęs prašė, kad lankyčiau kareivius – sužeistuosius karo ligoninėse. Buvo kažkas nuostabaus: aš galėdavau ateiti, prisiliesti, kalbėtis su tais atvežtais iš karo zonos sužeistaisiais. Štai toks gyvenimas.“

Daugiau: www.bernardinai.lt .

Švenčiausios Trejybės iškilmė primena mums vieną pagrindinių tikėjimo tiesų, kuri skelbia, kad tikime vieną Dievą trijuose asmenyse. Šią tikėjimo formuluotę žinome mintinai arba bent jau esame ją girdėję, bet ar savo kasdienybėje sąmoningai ją išpažįstame?

Ši tiesa yra įsimenama kaip „trys viename“, bet kas tie Trys ir kokią vienybę Jie sudaro?
Tikrai čia nekalbama apie kokią nors birią substanciją, kurią ištirpdžius vandenyje gauname skanų gėrimą.

Vienas Dievas – trys Asmenys. Tokia yra šios iškilmės pagrindinė mintis. Mes, krikščionys, netikime į tris dievus. Tikime į vieną Dievą – Tėvą, Sūnų, Šventąją Dvasią.

Tikėjimas Švenčiausiąja Trejybe nėra teorija, formuluotės ar skambios frazės – tai gyvenimo laikysena ir patirtis. Tikėjimo ir jo praktikos dėka atpažįstame Tėvą kaip visa ko Kūrėją, kuris kuria pasaulį ir teikia kiekvienam kūriniui gyvybę. Tai paliudija ir šios dienos pirmasis Dievo žodžio skaitinys iš Pakartoto Įstatymo knygos, kuriame Mozė primena išrinktajai tautai didžius Dangaus Tėvo darbus nuo pasaulio sukūrimo iki įvedimo į Pažadėtąją žemę. Tai didingi Dievo Tėvo darbai, kuriuose, be abejonės, dalyvauja ir Dievas Sūnus, ir Dievas Šventoji Dvasia.

Tikėjimo dinamikoje atpažįstame Dievo Sūnų kaip Atpirkėją, kuris atperka žmoniją, atkurdamas pirmapradį žmogaus teisumą, kurį Adomas prarado per nuodėmę. Jėzus Kristus, priimdamas žmogiškąją prigimtį ir kartu likdamas Dievu, Jis atskleidė mylintį Dievo veidą. Atiduodamas gyvybę ant kryžiaus už kiekvieną iš mūsų, Jis atvėrė mums kelią į amžinąjį gyvenimą. Tai antrojo Švenčiausiosios Trejybės Asmens darbas, kuriame dalyvavo ir Dievas Tėvas, ir Dievas Šventoji Dvasia.

Trečiąjį Trejybės asmenį – Šventąją Dvasią – atpažįstame kaip Pašventintoją. Ji gaivina mus savo įkvėpimais bei veda per gyvenimą, primindama Jėzaus Kristaus nuveiktus darbus bei įgalina panašėti į mūsų Atpirkėją.

Antrojo šios dienos Dievo žodžio skaitinio iš šventojo apaštalo Pauliaus Laiško romiečiams kontekste būtent Ji mums primena, kad esame mylimi Dievo vaikai, apdovanoti amžinuoju gyvenimu. Šioje Dievo Šventosios Dvasios veikloje dalyvauja ir Dievas Tėvas, ir Dievas Sūnus.

Visa Švenčiausiosios Trejybės veikla kyla iš besąlyginės Dievo meilės žmogui. Nuo pat žmogaus sukūrimo iki atpirkimo Dievas lydi, dalyvauja ir padeda kiekvienam iš mūsų Jį pažinti bei kurti santykį su Juo.

Visas savo maldas pradedame ir užbaigiame Švenčiausiosios Trejybės vardu – kryžiaus ženklu: „Vardan Dievo – Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“ Tuo būdu patvirtiname ir bent jau lūpomis išpažįstame, kokį Dievą tikime – skirtingą savo veikla, bet tą patį savo prigimtimi.

Visa Bažnyčios veikla yra paremta tikėjimu į Vieną Triasmenį Dievą. Būtent tokį paliepimą šios dienos Evangelijoje gauna apaštalai: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs.“

Tad ir mes, mieli Kristaus sekėjai, eikime į visą pasaulį ir liudykime apie Dievą – Tėvą Kūrėją, Sūnų Atpirkėją, Dvasią Pašventintoją. Amen.

Kun. Robertas Voičan yra Vilniaus Šv. Kryžiaus Atradimo (Kalvarijų) parapijos vikaras.

Daugiau: https://www.bernardinai.lt/sekmadienio-meditacija-svenciausioji-trejybe-tevas-kurejas-sunus-atpirkejas-dvasia-pasventintoja/

Darboholizmo sąvoka reiškia žmogaus norą daug dirbti, perkopiant įgimtą darbštumą. Šis noras, pagal analogiją su alkoholizmu, laikomas priklausomybe – skausminga psichologine priklausomybe nuo darbo. Tokią savybę turintys asmenys vadinami darboholikais. O pats darboholizmas pasireiškia suvokimu apie darbą kaip vienintelę, esminę savirealizacijos priemonę, skirtą siekti pripažinimo, gauti subjektyvų pasitenkinimą gyvenimu arba laikyti darbą vieninteliu ir pagrindiniu egzistencijos tikslu.

„Tikrasis darboholikas, kai jau kalbame apie priklausomumą, nebūna patenkintas nei rezultatu, nei procesu. Jeigu kalbame apie ypač gabius žmones, jie visada žinos, kad galima padaryti tobuliau, nes jie nori pasiekti aukščiausią tašką. Dažniausiai žmonės, kurie nėra darboholikai, bet labai daug dirba, labiau pasitenkina procesu, ir tai yra didžiulis pliusas, jiems procesas teikia džiaugsmą, laimę ir įsitraukimą. Jeigu žmogus dirba vien dėl rezultato, vien dėl to, kad jam paplotų, įvertintų, duotų statulėlę ar kažkokį prizą – medalį, mes jau kalbame apie darboholizmą“, – apibūdina psichologė-psichoterapeutė Rosita Pipirienė.

Ją kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.

„Darbštus žmogus yra veikiantis, save realizuojantis ir kitų kažkuo blogu neužkrečiantis. Atvirkščiai, jis kitus įtraukia į darbo džiaugsmą. O darboholizmas – viena iš priklausomybės formų. Čia mes iš karto galime kalbėti apie žmonių, esančių šalia darboholikų, kančią, nes jeigu darboholikas yra priklausomas, tai kartu kenčia ir darbdaviai, ir bendradarbiai, ir šeimos nariai, ir draugai. Tokiu atveju mes nekalbame apie gėrį – mes kalbame apie tai, kaip kažkokiu būdu ištverti su tuo darboholiku, nenutraukti santykių.

O darbštus žmogus yra kūrėjas, jis yra kažko naujo organizatorius“, – sako psichologė.

Jeigu žmogus, ar tai būtų kolega, ar kas nors kitas, labai daug dirba, kaip atpažinti, kad jis jau yra darboholikas?

„Tas, kuris labai daug dirba, visada turės bruožų, primenančių darboholizmą. Dažniausiai tokie žmonės būna gabūs, labai darbštūs. Paprastai turi didelį spektrą poreikių, norų, tarp jų – ir troškimą padėti žmonėms, kažkokiu būdu įprasminti savo gyvenimą. Tada tokie asmenys dirba labai daug ir įvairiose srityse. Jie gali turėti ir tam tikrą pašaukimą daug dirbti, tačiau ar tai taps priklausomybe – priklausys nuo žmogaus sąmoningumo. Jis turi suvokti, kad kažką dėl to aukoja: šeimą, šeimos narius ir t. t.“, – aiškina R. Pipirienė.

Daugiau: www.bernardinai.lt

Kasdieniai pokalbiai – nekasdienės įžvalgos apie svarbesnius pastarųjų dienų įvykius: šią savaitę prisimintą ponią Almą Adamkienę, psichoterapeutės patarimus apie darbą ir darboholizmą, užmojį riboti elektroninę muziką, kaipo skatinančią narkotinių medžiagų vartojimą.

Praėjus metams po šviesaus atminimo ponios Almos Adamkienės (1927–2023) mirties, dienraštis „Bernardinai.lt“ drauge su jos gyvenimo bendrakeleiviais prisiminė šią išskirtinę asmenybę, kurią daugelis vadino ne šiaip pirmąja Lietuvos ponia, bet ir elegancijos bei santūrumo etalonu.

Neretai pasigirsta kalbos, kad reikėtų trumpinti darbo savaitę. Nes kuo toliau, tuo daugiau ir intensyviau dirbame. Vis didesnio įsitraukimo reikalauja sparčiai besikeičiantis pasaulis, naujos technologijos, kiti veiksniai. Sakoma, kad darbas žmogų puošia. Bet ar visuomet? Kaip atskirti darbštų žmogų nuo darboholiko? To klausėme psichologės – psichoterapeutės Rositos Pipierienės.

Laidos pabaigoje – žurnalisto Vakario Vingilio pasakojimas apie gegužės 16 dieną Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento pristatytą tyrimą apie narkotikų vartojimą muzikos festivaliuose viešojoje erdvėje, kuris sukėlė nemažas diskusijas. Dalį žmonių papiktino spaudos konferencijoje departamento atstovės išsakytos rekomendacijos dėl muzikos. Apie tai klausykitės laidoje.

Visą laidą tiesiogiai klausykite radijo gyvenimui XFM eteryje penktadieniais po 9-os ir 16-os valandos žinių internete ir FM radijo bangomis:
Vilniuje – 104.7
Kaune – 88.1
Klaipėdoje – 91.4
Šiauliuose – 102.1
Panevėžyje – 106.9
Kėdainiuose – 106.1
Biržuose – 88.5

Aukime šviesoje: www.bernardinai.lt .

Gegužė – mėnuo, kai labiausiai gręžiamės į Dievo Motiną. Tai laikas, kai padaugėja besimeldžiančiųjų Rožinio malda, namuose ir bažnyčiose kalbama Marijos litanija, dažnėja piligrimystės į jos šventoves, jaučiame stipresnį poreikį kreiptis į Mergelę Mariją malda. Ypatingą dėmesį Mergelei Marijai šiomis dienomis išreiškiame gėlėmis ir liaudies pamaldumo papročiais. Pamąstymais apie šią taurią, asmeniškai labai brangią tradiciją su dienraščiu „Bernardinai.lt“ dalijasi kunigas Ričardas Doveika.

„Gegužės mėnuo Bažnyčioje yra švenčiamas kaip Marijai pagerbti skirtas mėnuo. Žvelgdami į šį pagerbimą, mes kartais galime atrasti slypint savotišką galbūt net priekaištą, kad Bažnyčia savo struktūroje visą dėmesį yra sukaupusi tik į Mariją, kad pats Kristus ir visas atpirkimo darbas lieka savotiškame šešėlyje“, – svarsto kunigas R. Doveika. Bet kartu čia pat pasidžiaugia, kad gegužės mėnuo visas šias baimes ar keistas įžvalgas išsklaido.

„Man asmeniškai gegužės mėnuo pirmiausia yra žmogaus mėnuo, kuris dar kartą duoda man ženklą, kaip kūrinio, kaip gyvenimo ženklą, kaip ateities, kurioje mes kiekvienas, pirmiausia save pažinęs, atrasim, suprasim ir būsim. Žmogaus, kuris sukurtas, gyvenantis gyvenimą, peržengiantis nepatogumo slenkstį ir egzistuojantis nemirtingumo tikrovėje.

Tokia man yra Marija. Pirmiausia žmogus, kuriame išsipildo visas Dievo duotas pažadas: kūrimo, atpirkimo, gyvenimo tikrovės, nuodėmės pasekmės, mirties ir amžinojo gyvenimo, už ką sūnus mirė ant kryžiaus, išganydamas kiekvieną iš mūsų. Marija man taip pat gegužės mėnesį atsidengia kaip moteris. Moteris, kuri egzistuoja kaip kito, skirtingo ir kitoniško, bet iš tų pačių kūrybinių šaknų kylančio vyro savęs atradimo sąlyga, atradimo ženklas ir atradimo tikrovė“, – samprotauja kun. R. Doveika.

Tik vyras, būdamas moters akivaizdoje, kunigo teigimu, ištaria du nuostabius žodžius: aš ir tu. Moteris visuomet yra dialogas, visuomet yra išplėšta tikrovė iš egzistencinės vienatvės kiautų.

„Man moteris visuomet yra laisvė, nes kiekviena moteris, kuri laisvai save dovanoja kitam, šalia esančiajam, tampa ne verge, ne šešėliu ir ne kažkokių poreikių tenkintoja, bet gyvenimo laisvės mokytoja.

Moteris visuomet yra mokytoja. Dievo motina, kaip moteris, išgyvenanti savo santykį su Dievu ir matydama savo sūnaus misiją, sakydavo: klausykite Jo. Moteris, kuri visuomet yra palydinti klausyti, girdėti, suprasti. Moteris, kuri visuomet sugeba atjausti. Moteris, kuri visuomet turi svarbiausią savybę – stiprybę. Todėl man gegužės mėnuo, pagerbiant ją kaip žmogų ir moterį, yra labai aiškus liudijimas ir stiprios asmenybės ženklas. Dievas sukūrė moterį labai stiprią, nes jai dovanojo didžiulę dovaną – santykyje su vyru, per gimties patirtį, tapti motina. O motina yra didžiausia laisvė, didžiausia galimybė“, – kalba kun. R. Doveika.

Daugiau: https://www.bernardinai.lt/kunigas-r-doveika-geguze-man-leidzia-atrasti-marija-kaip-kurini-zmogu-moteri-ir-motina/.

Praėjus metams po šviesaus atminimo ponios Almos Adamkienės (1927–2023) mirties, dienraštis „Bernardinai.lt“ drauge su jos gyvenimo bendrakeleiviais prisimena šią išskirtinę asmenybę, kurią daugelis vadino ne šiaip pirmąja Lietuvos ponia, bet ir elegancijos bei santūrumo etalonu.

Prisiminimais dalijasi vaikų ligų gydytoja Olga Zimanaitė, Alytaus rajono Butrimonių gimnazijos direktorius Valdas Valvonis, filantropė Birutė Vizgirdienė ir kunigas Ričardas Doveika. Juos kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.

Pažinojusieji ponią Almą mylėjo ją už nepaprastą nuoširdumą, dėmesį ir pagarbą kiekvienam žmogui, už įvairiapusę pagalbą Lietuvos vaikams.

Vaikų ligų gydytoja Olga Zimanaitė sako: „Penkiasdešimt dvejus metus dirbau vaikų ligoninėje. Darbo metu teko laimė susipažinti su Jo Ekscelencija Valdu Adamkumi ir šviesaus atminimo ponia Alma Adamkiene. Mes susipažinome gana anksti, kai darbą pradėjo prezidentas Valdas Adamkus. Labai greitai jie atvyko į vaikų ligoninę. Priežasčių tam buvo keletas: dėmesys vaikams ir Lietuvos vaikų vilties gydytojų vizitas vaikų ligoninėje.

[...]

Niekada iš ligoninės neišeidavo nepasikalbėjusi su gydytojais, slaugytojais. Susidarydavo įspūdis, kad čia, ligoninėje, susitinka seni, geri pažįstami, nuoširdūs, šilti žmonės. Nebuvo juntama jokia įtampa. Atvesdavo pas mus svečių, supažindindavo su Lietuvoje reziduojančių ambasadorių antrosiomis pusėmis, visos dalyvavo vizituose vaikų ligoninėje. Buvo atvedusi Belgijos karalienę.

Mane asmeniškai ji visada žavėjo savo išmintimi, ypatinga elegancija, visada miela šypsena ir ypatingu rūpinimusi sergančiais vaikais.“

Kunigas Ričardas Doveika kalba: „Prisimenant ponią Almą Adamkienę man asmeniškai iškyla Šventojo Rašto žodžiai, kuriuos Marija savo lūpomis ištaria aplankiusi giminaitę Elžbietą: „Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju, nes jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę.“ Šiuose Marijos ištartuose žodžiuose aš dar kartą atrandu ponios Almos tikėjimo ir dėkingumo už gyvenimą žodžius Dievui. Ponia Alma mums visiems išlieka dovana ir pamoka, nes minint jos mirties pirmąsias metines visa tauta ištaria pačius gražiausius žodžius apie ją.

Taip, ji mums yra Dievo dovana, dovana tautai, dovana Ekscelencijai prezidentui. Dovana, o kartu ir širdies neatskiriamoji, nes ji visuomet buvo šalia, šalia savo vaikystės, tėvų, šalia gyvenimo iššūkių, šalia ir juose. Ji buvo šalia prezidento, bet niekada nebuvo šešėlis. Alma niekada nebuvo niekieno šešėlis. Ji klausėsi, bet niekada nieko neužgožė. Ji ėjo šalia ir kartu sugebėjo daugybei Lietuvos žmonių, o ypač Lietuvos vaikų, tapti rūpestingumo, atjautos ir tikrosios meilės motina. Ji buvo šalia ir kartu visa savimi ištikimai iki pat paskutinio atodūsio.

Ponia Alma man asmeniškai visuomet išlieka didžiausia pamoka. Pamoka, kurioje atsidengia nuostabus gyvenimo apsisprendimas: jeigu nori gyventi dėl savęs – tai pirmiausia turi gyventi dėl kitų. Iš esmės visą save atiduodama, ji surinko save į gražiausios pamokos gyventi prasmingai gelmę. Jei nori tapti ženklu, turi pirmiausia atsiklaupęs išdalinti save ir gyvenimą dėl kitų. Atrandu jos darbštumo savybę, nes ši savybė brendo nelengvais gyvenimo etapais.

Dėkingumas... Dėkingumas turbūt yra gražiausia ponios Almos savybė, nes visas jos gyvenimas buvo nesibaigiantis dėkingumas, dėkingumas gyvenimo aplinkybėms, kurios leido sutikti ir savo gyvenimo meilę, ir gyvenimo prasmę. Dėkingumas, išbandytas laiku ir nuotoliais, karo rykštėmis, pabėgėlių stovyklomis. Dėkingumas ilgesiui, troškimui ir pažadui, santuokos dieną duotam prezidentui: „Mylėsiu tave amžinai.“

Ponia Alma man visada išlieka žmogumi, dovana, pamoka, žmona ir bendrakeleive, ženklu ir liudijimu, kad tikra meilė tikrai išlieka am