Apie darbą ir laisvalaikį su Alvydu Jokubaičiu Istorijos lentyna

Video versiją rasite žemiau. Ačiū visiems už palaikymą, koks jis bebūtų🙏
Robertas Petrauskas is a reader-supported publication. To receive new posts and support my work, consider becoming a free or paid subscriber.


„Tačiau dievai, pasigailėjo žmonių, kurie gimė dirbti ir davė jiems nuolat pasikartojančias dieviškas šventes, kad jie galėtų atsigaivinti nuo nuovargio; davė jiems mūzų ir mūzų šeimininkus Apoloną ir Dionisą, kad, atsigaivinę dievų draugijoje, jie galėtų grįžti į teisingąją būseną. Platonas
.....................
Mums jau beveik neįmanoma suprasti, ką turėjo omenyje senovės graikai vadindami „ne laisvalaikiu“ tai, ką mes vadiname darbu.
Aristotelis rašė, kad žmonės turi būti „ne laisvalaikyje“, kad galėtų būti laisvalaikyje. Laisvalaikis – darbo tikslas.
Laisvalaikis irgi reiškė ką kitą, nei dabar. Aristotelis jį vadina žodžiu scholé (σχoλή), iš kurio kilo žodis mokykla. Ko mokomės laisvu laikus šiandien?
Josefas Pieperis Scholé vadina „mentaliniu ir dvasiniu nusiteikimu suvokti tikrovę“ (J. Pieper, Leisure the Basis of Culture).
„Schole pirmiausiai ir labiausia reiškia Tiesos, Gėrio ir Grožio siekimą, atidedant į šoną asmenines agendas, ambicingus tikslus ir troškimus“ – rašė Mystie Wrinckle, mokytoja kaip mokytis su smagumu.
Pramogos negali būti subrendusio žmogaus laisvalaikis, nes laimė ne malonumuose, tiksliau nelaimė yra kai žmogus dirba ir kenčia vardan malonumų – sako Aristotelis.

Tai ką mes vadiname darbu ji padalina į dvi kategorijas: laisvieji darbai (arte liberales) ir vergiški darbai (artes servires).
Pirmieji yra nukreipti į save, antrieji į išorę ir daromi ir daromi dėl būtinybės, dėl pinigų, dėl tikslo, dėl kažko, tik ne savęs. Anot Aristotelio, darbas už užmokestį atima laisvalaikį ir žemina žmogų, nes nauda toli gražu nėra svarbiausias dalykas, greičiau atvirkščiai.
Sielos lygmuo yra kažkas kas su nauda neturi jokio ryšio.
Žmogus gimsta ne tam, kad dirbtų. Dirbantysis nėra laisvas. Aristotelio nuomone, laisvas žmogus yra tas, kuris nepriklauso nuo gyvenimo poreikių ir suvaržymų. Jis gali rinktis tris laisvo gyvenimo formas: pirmiausia gyvenimą, nukreiptą į mėgavimąsi gražiais dalykais, antra, gyvenimą, kuris polyje atlieka gražius darbus, ir galiausiai kontempliatyvų gyvenimą, kuris skleidžiasi amžino grožio srityje, tyrinėdamas tai, kas amžina. Todėl tikrai laisvi yra tik poetai, politikai ir filosofai.
Bet mes su senovės graikais nebesusikalbėtume, taip kaip jie nesuprastų mūsų darbo pasaulio ir darbo dėl darbo. Mes painiojame laisvalaikį su tinginyste ir dykaduoniavimu, o darbą su kūrybiškumu. „Darbas žinoma, gali būti kūrybiškas, bet tik tada kai jis veda į laisvalaikį. Darbas be pabaigos yra beprasmiškas" – rašė Rogeris Scrutonas, teigamas, kad mes gyvename totalinio darbo visuomenėje, kurioje darbas tapo svarbiausiu ir daugiausiai mūsų laiko užimančiu dalykas.
Šiuolaikinis žmogus, perfrazuojant Maxą Weberį, dirba ne tam kad išgyventų, bet gyvena tam, kad dirbtų.
Mes tikime, kad esame laisvesni nei buvo žmonės bet kada, bet ar tikrai?
„Kiek jaunų universitetų absolventų ėmėsi sudėtingų darbų galingose įmonėse, prisiekdami, kad sunkiai dirbs, kad uždirbtų pinigų, kurie leis jiems išeiti į pensiją ir užsiimti savo tikraisiais interesais, kai jiems sukaks 35-eri? Tačiau kai jie sulaukia tokio amžiaus, turi dideles hipotekas, vaikus mokyklose, namus priemiesčiuose, kuriuose reikia mažiausiai dviejų automobilių vienai šeimai, ir jausmą, kad be tikrai gero vyno ir brangių atostogų užsienyje neverta gyventi. Ką jie turėtų daryti, grįžti atgal ir išrauti šaknis? Ne, jie deda dvigubai daugiau pastangų ir toliau vergauja." – rašo Yuvalis Hararis.

Charlesas Bukowskis šioje vietoje sukuria klausimą: „Kaip po velnių, žmogui gali patikti 8.30 val. (vė