Nenušaunami siužetai LRT

Šį pirmadienį „Nenšaunamų siužetų“ vedėjams tenka grąžinti skolas – praėjusią savaitę neįvykdę pažado aptarti japonės Asako Youzuki knygos „Sviestas“, tai daro šiandien ir daro su kaupu, romanui skirdami visą laidos pusvalandį.

Na, ne visai visą pusvalandį. „Sviestas“ turi kelis žanrinius sluoksnius - romane yra miglotas detektyvas su neaiškiais siužetiniais posūkiais, lydimas sudėtingai suformuluotu, bet akivaizdžiu feministiniu pranešimu, visus siužetus gaubia himnas maistui, jo gamybai ir valgymui, akcentuojant ne sveiką japonišką, o nesveiką europietišką virtuvę ir, galiausiai, tekstas parašytas remiantis tikrais įvykiais, kurių realumą autorė virtuoziškai pradangina.

Taip atsitiko ir laidoje – Rasa Drazdauskienė ir Ernestas Parulskis, pasakodami apie trimis žmogžudystėmis kaltinamos Manako Kadžii ir žurnalistės Rikos Machada sudėtingus santykius, nuolat nukrypdavo į nuosavus siužetus ir aptarė savo santykius su įvairiomis sviesto rūšimis, lygino maisto kainas Lietuvoje ir Japonijoje, ieškojo dingstančio detektyvo ir nutarė, kad visame pasaulyje skaitymo bangą sukėlusiam „Sviestui“ tiesiog lemta atsirasti ir lietuviškai.

Ved. Rasa Drazdauskienė ir Ernestas Parulskis

Sumanymas buvo aiškus – aptarti pastaruoju metu gana plačiai nuskambėjusį japonų autorės Asako Yuzuki romaną „Sviestas“, kuris anotacijose vadinamas detektyvu ir kuriame daug visokių motyvų, bet ryškiausi – japoniškumo ir maisto. Tačiau, kaip visiems žinoma ir kaip rašė škotų nacionalinis poetas Robertas Burnsas, net geriausiai sukurti pelių ir žmonių planai kartais nusuka šonan, tad ir šį kartą laidos vedėjai Rasa Drazdauskienė ir Ernestas Parulskis pradėjo kalbą nuo japoniškų istorijų pasakojimo ypatumų (ar kas nors nustebs sužinojęs, kad Ernestas pasiūlė klasifikaciją ir išskyrė bendrumus? Tik ne mūsų laidos klausytojai), bet paskui nejučiomis įsivėlė į tolesnes diskusijas (be kita ko, dar ir dėl netikėtai paaiškėjusio Rasos susidomėjimo ypatinga japoniškų kelionių laiku atmaina bei Ernesto atrasto japoniško detektyvo apie maisto patiekalų įspūdžių atgaminimą, po kurių neišvengiamai reikėjo pasidalyti savo įspūdžiais) ir tik labai pavėlavę susizgribo, jog apie „Sviestą“ pakalbėti jau nebespės. Užuot pasidavę apmaudui, vedėjai tik pasiūlė klausytojams dar pažiūrėti labai smagų filmą apie keiksmažodžių galią, o apie labai japonišką, labai keistą ir labai su maisto gaminimu susijusį romaną „Sviestas“ žada pakalbėti kitoje laidoje. Jeigu niekas neišblaškys.

Rekomendacijos: Toshikazu Kawaguchi knygos: lietuviškai išleista „Kol dar neatšalo kava“ ir angliškos – „Coffee stories“, „Before The Memory Dies“ ir „Before Goodbye“; Sosuke Natsukawa „Apie katiną, gelbėjusį knygas“, Sanaka Hiiragi „Prarastų atsiminimų fotografas“, Hisashi Kashiwai „Kamogawa maisto detektyvai“; filmas „Wicked Little Letters“ (2023 m.).

Ved. Rasa Drazdauskienė ir Ernestas Parulskis

Saikingai pasidžiaugę būsima nauja Agathos Christie detektyvo „Septynių laikrodžių paslaptis“ (Seven Dial Mystery) ekranizacija, laidos vedėjai Rasa Drazdauskienė ir Ernestas Parulskis, užuot nuspėjamai kalbėję apie ekranizacijas, nutarė imtis kiek kitos temos ir pasvarstyti, kaip jaučiasi šiuolaikinis žmogus skaitydamas vadinamuosius klasikinius, „aukso amžiaus“ detektyvus: trumpiau tariant, ar jie jam neatrodo nesuprantami ir pasenę? Juk pasaulis per tą laiką iš esmės pasikeitė, tai ir detektyviniai pasakojimai negalėjo išlikti kokie buvę.
Viena iš liūdnesnių laidos išvadų yra: taip, dažnai klasikiniai detektyvai tikrai atrodo pasenę, rašyti kitokiam pasauliui ir kitokiems skaitytojams. Norėdami pasiguosti, laidos vedėjai kaip mat ėmėsi klasifikuoti pasenimo požymius ir nuodugniai juos aptarę vis dėlto pralinksmėjo. Kodėl – sužinosite, kaip sakoma, laidoje.
Rekomendacijos: pagal nuotaiką skaityti įvairius aukso amžiaus detektyvus; visų pirma Agathą Christie ir abiem laidos vedėjams įdomaus G. K. Chestertono apsakymus. Šitie nepaseno.
Ved. Rasa Drazdauskienė ir Ernestas Parulskis

Dvi neįtikėtinos detektyvinės naujienos, dar neišverstos į lietuvių kalbą.
Ved. Rasa Drazdauskienė ir Ernestas Parulskis

Šį pirmadienį „Nenušaunamuose siužetuose“ laidos vedėjai, neatlaikę leidybos vėlavimo, nusprendė nebelaukti ir aptarti du lietuviškai dar neišleistus Roberto Galbraitho (arba - J. K. Rowling) detektyvus - „Juoda kaip rašalas širdis“ ir „Bėgantis kapas“.

Šie romanai serijoje apie privatų seklį Kormoraną Straiką ir jo padėjėją, vėliau partnerę Robin Elakot turi šeštą ir septintą numerius. Abu detektyvus verta vadinti plytomis, nes vienas yra 1012 puslapių ilgio, kitas - 948 puslapių. Romanų storumas turbūt ir paaiškina vertimo lėtumą, bet vis tiek verta susiimti, nes horizonte jau matosi ir aštunta serijos knygą - J. K. Rowling neseniai paskelbė jo pavadinimą: „The Hallmarked Man“.

Kaip visuomet, kai kalba apie Kormoroną Straiko seriją, Rasos Drazdauskienės ir Ernesto Parulskio nuomonės skyrėsi. Štai Rasa iš karto pareiškė (su visa daugiamete detektyvų skaitytojos ir ekspertės kompetencija), pareikšti, kad abu romanai yra tobuli detektyvai, o „Bėgantis kapas“ yra žanro šedevras. Ir niekas jos neįtikins, kad yra kitaip. Ernestas šiam pareiškimui beveik ir nesipriešino, bet paklibinti pabandė, atradęs romanuose kelis, jo nuomone, negatyvius dalykus.

Bet galiausiai laidos vedėjai sutarė, kad abiejų romanų skaitytojai vėl gavo labai gerai sugalvotą detektyvinę intrigą, o Kormoranas ir Robin vis sklandžiau ir geriau dirba kaip profesionalų komanda, jie supranta vienas kitą iš pusės žodžio, pasitiki vienas kitu ir gerbia vienas kitą, ir vis tebebijo įvelti į tokį puikų bendradarbiavimą asmeniškumus, kad visko nesugadintų.

Ved. Rasa Drazdauskienė ir Ernestas Parulskis

Šio pirmadienio „Nenušaunami siužetai“ skirti „Nušaunamiems siužetams“ arba tokiems, kurių laidos vedėjai Rasa Drazdauskienė ir Ernestas Parulskis nenori matyti detektyvinėje literatūroje. Laida buvo įrašyta Vilniaus knygų mugėje.

Dėl gausos visus nušautinus siužetus teko sudėlioti į šešias grupes, o pirmuoju suklasifikuotu pavyzdžiu tapo naujas Val McDermid romanas „1989“, patekęs bene į visas grupes. Jame yra daug wikipedinio paviršutiniškumo, kuriuo pakeičiamas bent šiek tiek gilesnis tyrimas – pavyzdžiui, romane kalbama apie nuo valdžios besislapstančius (slapti susitikimai romane vyksta „už Katedros“!) Vilniaus disidentus, nors padarius kelis pelės spragtelėjimus paaiškėtų, kad 1989 metais disidentai Lietuvoje jau nebesislapstė. Taip pat stebina ir šio epizodo herojaus vardas – Tavas Nagaitis. O labiausiai erzina, kad ši Vilniaus disidentų tema, kartu su visu Tavu Nagaičiu, romane yra beprasmiška – ji atsiranda be priežasties ir lygiai taip pat išnyksta.

Šitaip Val McDermid romanas tapo dviejų suklasifikuotų grupių – paviršutiniškumo ir beprasmiškumo - iliustracija. O jų, tų grupių, laidoje yra dar keturios!

Ved. Rasa Drazdauskienė ir Ernestas Parulskis