Istoriko teritorija LRT

Ar Rusijos istorinis kelias ypatingas? Ką reiškia mokslininkų formuluojama įžvalga, jog XXI amžiaus Rusijoje susiformavo feodalinių luomų valstybė? Kas yra svarbiausias Putino sukurto režimo stabilumą užtikrinantis elementas? Kodėl Rusijos visuomenės mentalitete dabar itin svarbiu tapo ne ateities, o praeities vaizdinys? Ką tikimasi surasti būtajame laike? Ar prieš metus apsisprendęs iš Vokietijos į Rusiją sugrįžti opozicijos lyderis Aleksejus Navalnas suklydo? Ar įmanomas valdžios tranzitas Kremliuje?

Pokalbis su Sergejumi Medvedevu, rusų žurnalistu, radijo ir televizijos laidų vedėju, istoriku, politologu, rašytoju, Laisvojo universiteto profesoriumi, į daugelį kalbų išverstos knygos „Krymo periodo parkas“ autorius.
(nuotr. culturell.com)

Ved. Aurimas Švedas

Šio pokalbio epicentre – žmogaus ir visuomenės tobulėjimo, pažangos, progreso
siekis. Kaip Vakarų civilizacijoje gimė ir plėtojosi pažangos idėja? Ką skirtingų epochų
intelektualai mąstė apie žmogaus bei visuomenės netobulumą ir jo priešybę – progresą? Ar XXI-ajame amžiuje išsigandę ateities mes turėsime pripažinti, jog kelių paskutinių
šimtmečių kelias sekant progreso gairėmis ir žalvykslėmis buvo klaidingas?
Dar vienas pokalbio kontekstui svarbus klausimas – kaip valstybės ir visuomenės
pažanga buvo įsivaizduojama Nepriklausomybės epochoje, kokie tekstai ir programiniai dokumentai brėžė galimos mūsų ateities kontūrus?
Pokalbis su filosofu, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslo instituto dėstytoju, dr. Viliumi Bartninku.
Ved. Aurimas Švedas

Kaip istorikai, antropologai, politologai ir kitų mokslų atstovai tyrinėja baimės jausmą?
Kokią funkciją baimė atlieka mūsų gyvenime kai emocija, mentaliteto struktūra ar politinė idėja? Kaip kito baimės objektai Vakarų civilizacijos istorijoje, nuo Viduramžių iki Naujausiųjų laikų amžiaus?
Kokie mūsų portretai išryškėja įsižiūrėjus į baimės veidrodį? Ką baimė daro su mūsų gyvenimais XXI-amžiuje?
Ved. Aurimas Švedas.

Kada Vilnius tampa ne tik verslo, pramonės ir modernizacijos, bet ir stiprios ideologijos raiškos erdve arba - ideologiniu valdžios veidrodžiu?
Kokiose Vilniaus vietose įvairūs politiniai režimai visų pirma stengėsi pademonstruoti savo buvimą, galią ir kartu – išsakyti tam tikrus teiginius?
Ar Vilniuje egzistuoja erdvės, kurios visokeriopai priešinasi įvairių politinių režimų ir atminčių bendruomenių pastangoms šias erdves užvaldyti?
Kodėl nepriklausomos Lietuvos visuomenė XXI a. nesimoko iš istorijos pamokų ir kurdama įvairius atminties ženklus viešose Vilniaus erdvėse kartoja savo pirmtakų jau padarytas klaidas?
Šiuos ir kitus klausimus laidoje nagrinėsime su menotyrininke ir kuratore Rasa Antanavičiūte, parašiusia puikią monografiją „Menas ir politika Vilniaus viešosiose erdvėse“ (Lapas, 2019).
Ved. Aurimas Švedas.

„Kai žaidi sostų žaidimą, tu laimi arba miršti”, – ištarė karalienė Sersėja Lannister Eddardui Starkui prieš pastarajam netenkant galvos. Šią frazę nuolat kartojome devynerius metus žiūrėdami JAV kabelinės televizijos HBO serialą „Sostų žaidimas”.
Kodėl tiek daug žmonių įsitraukė į rašytojo George R. R. Martin knygose ir televizijos seriale kurtą „Sostų žaidimą”? Kuo skaitytojus ir žiūrovus papirko istorija, kurioje gausu smurto, magijos ir drakonų, netgi kraujomaišos? Kokį mūsų pačių, XXI-ojo amžiaus žmonių, atvaizdą atsispindi „Sostų žaidimo” veidrodis?
Kaip fantasy žanrui priskirtiną pasakojimą apie Septynias Karalystes, Geležinį sostą, Šiaurėje stūksančią ledo Sieną, paslaptingus Kitus ir Nakties karalių galima interpretuoti žvelgiant iš istorijos, politinės filosofijos, tarptautinių santykių mokslų perspektyvų?
Pokalbis su filosofu, Vilniaus universiteto dėstytoju dr. Viliumi Bartninku, teisininku ir rašytoju, Mykolo Romerio universiteto dėstytoju prof. Justinu Žilinsku, istorikais Remigijumi Černiumi (Radvilų rūmų muziejus) ir Antanu Petrilioniu (Vilniaus universitetas Istorijos fakultetas).
Ved. Aurimas Švedas.

Paskutinysis XX a. dešimtmetis, ilgą laiką visuomenės atmintyje funkcionavęs kaip „kažkoks keistas laikas”, grįžta į mūsų gyvenimus kaip nostalgijos objektas, rašytojų vaizduotę pažadinančių siužetų lobynas, pagaliau – kaip madingas dalykas.
Kodėl chronologiškai artima epocha taip greitai nutolo nuo mūsų kasdienybės, mentaliteto, estetikos prasme? Kaip paaiškinti tai, jog mes patys sau, žvelgdami į 90-ųjų pasaulį, atrodome keisti ir neretai juokingi? Kodėl kioskelių kapitalizmo, garintų džinsų, piratinių videokasečių epocha staiga tapo „cool” reiškiniu tarp jaunų žmonių, kurie turi mažai ką bendro su 90-aisiais?
Kaip pirmąjį Lietuvos valstybės ir visuomenės gyvenimo laisvėje dešimtmetį atranda ir interpretuoja rašytojai? Kokiais būdais grožinėje literatūroje kuriami pasakojimai apie 90-uosius padeda mums geriau save suvokti dabartyje? Pokalbyje dalyvauja menininkas, menotyrininkas ir rašytojas Kęstutis Šapoka, literatūrologė, literatūros kritikė ir rašytoja Virginija Cibarauskė, literatūrologas, vertėjas ir rašytojas Rimantas Kmita. Ved. Aurimas Švedas.