Bernardinai.lt pokalbiai Bernardinai.lt

Kunigas Gabrielius Satkauskas pabrėžia kiekvieno doro piliečio pareigą netylėti matant kai kurių kunigų nederamą, prieštaringai visuomenėje vertinamą elgesį, ne vadovautis apkalbomis, o pateikti liudijimą raštu.

Pasak kunigo, gailėjimosi žodžių nepakanka – iš to turi kilti konkretūs, protingi, išmintingi veiksmai.

Kun. G. Satkauską kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.

„Pažįstu kelias aukas ir matau jų skausmą, baimę, ir tai išmuša iš vėžių. Visada galvoju apie šias situacijas – kaip turėtų jaustis tie žmonės? Matau, kaip mes, Bažnyčios nariai, tikrai nepadarome visko, ką galėtume dėl jų padaryti. Aš pats esu papiktintas ir įskaudintas daugybės atvejų – neteisingumo, blogio, kad tiek daug žmonių į tai numoja ranka ir yra abejingi“, – prisipažįsta kun. G. Satkauskas.

Sukako lygiai metai, kai buvo paviešintos visuomenę sukrėtusios istorijos ir faktai apie kai kurių kunigų piktnaudžiavimus, nusikaltimus. Kokį poveikį tai turėjo ir turės ne tik Bažnyčios tarnų, bet ir visos visuomenės sąmonei bei elgesiui?

„Tai labai skausmingi metai, skaudi patirtis, ypač Bažnyčios bendruomenei, – svarsto kun. G. Satkauskas. – Manau, daliai ganytojų tai taip pat buvo tikras šokas. Esu įsitikinęs, kad per šiuos metus tas didžiulis Bažnyčios laivas, kuriam daugiau kaip du tūkstančiai metų, pajudėjo. Surengtos dvi konferencijos, atliktas žurnalistinis tyrimas, parengtos kitos publikacijos tarsi neleido tam nemaloniam skausmui užsimiršti. O mums juk dažnai, kai suskausta, pirma reakcija būna tokia: gal praeis, gal išgersiu kokią vaistų tabletę, ir praeis tas skausmas, atidedame vizitą pas gydytoją...

Dažniausiai žinome – jeigu atidėsime problemą, galiausiai kils toks uždegimas, kad paralyžiuos net visą veidą.

Čia kalbu analogiškai. Džiaugiuosi, kad dalis Bažnyčios narių, ir ne tik – žurnalistai, kiti žmonės, liko neabejingi šiai problemai. Ji nebuvo pamiršta, nenustojo skambėti. Aš matau, kad tas laivas pajudėjo sprendimo link.“

Šios istorijos meta šešėlį ne tik ant Bažnyčios, kaip institucijos, bet ir ant visų jos tarnų. Kaip šiuo atveju turi jaustis kunigai, sąžiningai ir dorai atliekantys savo pareigas?

„Tai skatina pirmiausia atgailauti. Jeigu nenoriu būti susijęs su nuodėme, nusikaltimu, turiu elgtis priešingai, nebūti tam abejingas, turiu ginti auką, galvoti, kaip žaizdą užgydyti, kaip atitaisyti padarytą žalą.

Dvasiškai visi mes, kunigai, esame broliai, kaip šeima. Tai mane labai asmeniškai liečia, skaudina, žeidžia. Pavyzdžiui, kaip būna su priklausomybe nuo alkoholio... Medikai sako, kad, kai žmogus geria, yra priklausomas, yra kažkokia liga, tai egzistuoja artimųjų kopriklausomybė. Jie labiau kenčia negu tas klystantis ar sergantis žmogus.

Suprantama, seksualiniai nusikaltimai gali būti paveikti ir kažkokių sutrikimų. Čia negalima viską lengvai sulyginti. Tai labai skaudu, ir aš manau, kad vis dėlto tai nėra nuosprendis, žlugimas. Tai galimybė atsinaujinti, išsigryninti, atsiversti. Pirma reakcija yra atgaila. Tačiau gailesčio žodžių nepakanka – iš to turi kilti konkretūs, protingi, išmintingi veiksmai“, – įsitikinęs kun. G. Satkauskas.

Daugiau: www.bernardinai.lt .

„Nenurašykime pamaldumo Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai praeities praktikai, praeities pamaldumui, kuris nebeturi ką pasakyti šiandienai. Dievas, vieną kartą prakalbėjęs, kalba visiems laikams. Jis prakalba ir šiandien, kai meldžiamės Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai“, – sako kun. Jokūbas Marija Goštautas OP.

Švenčiausiosios Jėzaus Širdies iškilmės proga jis dalijasi mintimis apie birželio mėnesio pamaldų praktikas ir ypač apie pamaldumą Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai.

Visas birželis yra skirtas Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai, be to, kun. J. M. Goštautas OP atkreipia dėmesį, kad birželis yra net trijų Širdžių: Jėzaus Širdies, Švč. Mergelės Marijos Širdies ir šventojo Juozapo Širdies – šventimo mėnuo.

„Pirmasis dalykas, į kurį reikėtų atkreipti dėmesį, – kad pamaldumas Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai šiandien kai kam gali atrodyti keistokai. Tačiau už jo slypi daug svarbių dalykų, – pabrėžia kun. J. M. Goštautas OP. – Šis pamaldumas pradėjo plisti XVII amžiuje kartu su šventąja Margarita Marija Alakok. Kai kas mano, kad minėtas pamaldumas yra susijęs su tam tikru sentimentalumu, romantizmu. Tačiau pamaldumas Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai mums pirmiausia primena, kad Dievas turi širdį. O širdis reiškia esmę, reiškia pilnatvę.

Kai kalbame apie širdį krikščioniškame dvasingume, pirmas dalykas, kurį svarbu suprasti, – kad širdis apibūdina visa tai, kas yra žmogus. Jis yra kūniška būtybė, sielos būtybė, dvasinė būtybė. Taigi širdis, kaip žmogaus centras, kalba, kad žmogus turi kūną, turi protą, psichiką, savo dvasios gyvenimą, santykio su Dievu gyvenimą.

Kai mes kalbame, kad Jėzus turi Švenčiausiąją Širdį, galvoje turime tai, kad Jis vaikščiodamas žemėje kartu su žmonėmis visa tai pakėlė į aukštumas, į sakralumą.

Taigi žmogus yra šventas, nes jis yra pašventintas per Jėzų. Ir kai mes meldžiamės Švenčiausiosios Jėzaus Širdies litanijos pabaigoje: „Padaryk mūsų širdį panašią į savo Širdį“, tai prašome: pašventink mane visą, kas aš esu, nes tu prisiėmei visa, kas aš esu, – mano žmogystę.“

Kun. J. M. Goštautas OP įsitikinęs, kad šiandien pamaldumas Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai prakalba – kunigas norėtų ir linkėtų, kad jis prakalbėtų mums būtent apie šią svarbią tiesą.

„Dievas yra ne tik dvasioje, apšviečiantis protą, bet Jis yra tas, kuris pašventina visą mūsų būtį. Sugrįžimas prie Dievo Širdies, Jėzaus Širdies, yra labai svarbus dalykas. Pamaldumas Jėzaus Širdžiai nėra tik jausmai, nėra tik romantika. Tai yra daug daugiau. Nes Dievas tapo žmogumi tam, kad žmogus būtų pakeltas, kaip sako apaštalas Paulius – į Dievo vaikų garbę. Tai reiškia, kad visa, kas yra žmogus, bus pašventinta ir turi būti pašventinta.

Taigi nenurašykime pamaldumo Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai praeities praktikai, praeities pamaldumui, kuris nebeturi ką pasakyti šiandienai. Dievas, vieną kartą prakalbėjęs, kalba visiems laikams. Jis prakalba ir šiandien, kai meldžiamės Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai“, – įžvalgomis dalijasi kun. J. M. Goštautas OP.

Daugiau: www.bernardinai.lt .

„Iš tikrųjų dar prieš šventimus, kai sutikdavau kokį nors kunigą Kaune ar seminarijoje, vadovybė, seminaristai kartais juokaudavo, kad štai esi paskutinis Kauno arkivyskupijos klierikas.“, – su šypsena seminarijos laikus prisimena buvęs klierikas, gegužės mėnesį diakonu įšventintas TITAS MISEVIČIUS. Dienraščio „Bernardinai.lt“ pokalbyje T. Misevičius pilnas optimizmo: džiaugiasi, jog diakono tarnystė pasižymi platumu, galvojantiems apie pašaukimą linki neapleisti maldos gyvenimo, o smalsuoliams atskleidžią – ką žmonės dovanojo diakono šventimų proga.

Daugiau: www.bernardinai.lt .

NATO, minėsiančio 75-metį, viršūnių susitikimas vyks Vašingtone liepos 9–11 dienomis. Kol kas lieka neaišku, ar šiame susitikime Ukraina bus pakviesta derėtis dėl narystės NATO. Ambasadoriaus Deivido Matulionio nuomone, dėl išsiskiriančių NATO narių nuomonių ir kitų objektyvių priežasčių tiesioginio pakvietimo galima ir nesulaukti.

„Iš tiesų nuomonės skiriasi, ir NATO generalinio sekretoriaus nuomonė visiems yra žinoma, kad sėkminga gynyba yra ir atitinkamai tam tikrų taikinių naikinimas priešo teritorijoje. Tai yra kaip dukart du. Dėl gynybos ir atgrasymo šalių nuomonės yra skirtingos, vieningos NATO pozicijos taip pat nėra. Mes pasisakome už, yra nemažai šalių, kurios taip pat pasisako už. Tačiau tai yra daugiau nacionalinių valstybių sprendimai. Kai kurie jų keičiasi, ir aš tikiuosi, kad, laikui bėgant, tas supratimas didės ir šalių, kurios tam prieštarauja, mažės“, – teigia D. Matulionis.

Jį kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.

Liko kiek daugiau nei mėnuo iki NATO viršūnių susitikimo Vašingtone. Be abejo, ryškėja pagrindiniai klausimai ar problemos, kurie bus aptarti jubiliejinio susitikimo metu. Kas žinoma šiandien?

„NATO viršūnių susitikimas, vyksiantis Vašingtone, bus jubiliejinis. NATO sukanka 75-eri metai. Kad tiek pat metų Europoje nebuvo karo – didžiulis nuopelnas. O kas konkrečiai bus priimta? Manau, kad svarbiausias klausimas, pagal kurį bus matuojama temperatūra, ar Vašingtono viršūnių susitikimas yra geras, ar ne, bus Ukraina, – teigia D. Matulionis. – Kokie bus sprendimai, priklausys nuo valstybių narių politinės valios.

Norėtųsi, kad iki Vašingtono susitikimo pajudėtų didesni karinės paramos Ukrainai kiekiai, kurie yra labai svarbūs užtikrinant Ukrainos oro erdvės gynybą, taip pat kad vadinamoji naikintuvų F-16 koalicija galiausiai pateiktų žadėtus Ukrainai naikintuvus, kurie kartu atlieka ir oro gynybos funkciją.

Ar Ukraina bus pakviesta į NATO? Šiuo metu klausimas yra labai sudėtingas, nes nuomonės skiriasi. Ir greičiausiai tokio tiesioginio kvietimo mes negalėsime sulaukti, bet turėtume kalbėti apie sprendimą, kuris vis tiek judėtų toliau nei Vilniuje priimtas praeitais metais ir suteiktų daugiau optimizmo pačiai Ukrainai, kariams, kovojantiems fronte. Taip pat mąstoma apie ilgalaikį finansinį įsipareigojimą Ukrainos karinei paramai. Šiais trimis aspektais, matyt, bus ruošiami sprendimai. Dabar negaliu pasakyti, ar jie bus labai ambicingi, ar vidutiniški, ar maži, tačiau, kaip ir minėjau, Ukraina bus svarbiausia tema.

Šalia šios temos, aišku, bus ir kitų – tai paties Aljanso atgrasymo ir gynybos stiprinimas. Čia taip pat daug uždavinių, kurie yra vienas už kitą svarbesni.“

Kodėl kai kurios NATO valstybės dar dvejoja arba tiesiog pasako, kad nesiųs į Ukrainą ginkluotės, galinčios pasiekti taikinius, esančius Rusijos teritorijoje? Tuo metu Rusija niokoja Ukrainą savo tolimojo veikimo ginklais iš savo teritorijos. NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas jau ne kartą pareiškė, kad reikia atsisakyti minėto draudimo.

„Iš tiesų nuomonės skiriasi, ir NATO generalinio sekretoriaus nuomonė visiems yra žinoma, kad sėkminga gynyba yra ir atitinkamai tam tikrų taikinių naikinimas priešo teritorijoje. Tai yra kaip dukart du. Dėl gynybos ir atgrasymo šalių nuomonės yra skirtingos, vieningos NATO pozicijos taip pat nėra. Mes pasisakome už, yra nemažai šalių, kurios taip pat pasisako už. Tačiau tai yra daugiau nacionalinių valstybių sprendimai. Kai kurie jų keičiasi, ir aš tikiuosi, kad, laikui bėgant, tas supratimas didės ir šalių, kurios tam prieštarauja, mažės.

Negali garantuoti už kiekvieną šalį, tai yra tam tikri nacionaliniai vidiniai sprendimai, tačiau dar kartą pasikartosiu, tai nėra NATO sprendimas“, – svarsto ambasadorius D. Matulionis.

Daugiau: https://www.bernardinai.lt/lietuv

„Man – aštuoniasdešimt šešeri. Automobilį vairuoju šešiasdešimt septintus metus ir neketinu sustoti“, – sako senjoras Rimgaudas Ruzgys.

Šiuos ir panašius žodžius apie senjorus prie vairo taria ne tik garbaus amžiaus sulaukę automobilių vairuotojai, bet ir kiti eismo dalyviai. Jie pastebi akivaizdžiai išaugusią vairavimo kultūrą ir kitus su eismo saugumu susijusius dalykus. Dienraštis „Bernardinai.lt“ domisi vairuojančių senjorų patirtimi, įžvalgomis ir kalbina ilgametį vairuotoją poną Rimgaudą. Jis pokalbio į redakciją atvyko, žinoma, automobiliu.

„Aš laikausi šių tradicijų: kadangi toks amžius, niekur neskubu, važiuoju iš lėto, pasižvalgydamas. Nors ir turiu pirmumo teisę, praleidžiu žmones. Matau, kad jie labai skuba, aš niekur neskubu, stebiu ženklus. Jeigu yra ženklas, važiuoju 50 kilometrų per valandą greičiu, tegu pypsena, jeigu labai nori. Bet jeigu ženklas draudžia važiuoti, aš nevažiuoju“, – pasakoja ponas Rimgaudas.

Psichiatras-psichoterapeutas Raimundas Alekna džiaugiasi ilgėjančiu Lietuvos gyventojų amžiumi. „Todėl natūralu, kad tarp eismo dalyvių yra daugiau vyresnio amžiaus žmonių. Turbūt visiems žinoma, kad nuo žmogaus fizinės sveikatos priklauso ir jo psichinė sveikata. Jeigu žmogus aktyvus, darbingas, tai padeda jam ilgesnį laiką išlaikyti psichomotorinius, kognityvinius gebėjimus.

Siekiant atitolinti smegenų senėjimą, taip pat rekomenduojama aktyvi ir įvairialypė veikla. Galėtume orientuotis į skandinavus. Norvegijoje vairuotojo teisės išduodamos iki devyniasdešimties metų. Vėliau yra griežtinami reikalavimai dažniau tikrintis sveikatą. Paprastai viską sprendžia medicininės komisijos. O šiaip Lietuvoje reikėtų atidesnės ne tik senjorų, bet ir visų eismo dalyvių priežiūros“, – teigia specialistas.

Remiantis „Lietuvos draudimo“ duomenimis, senjorų, patiriančių autoįvykius, skaičius nuosekliai mažėja. Tai yra antra mažiausiai draudimo įvykių sukelianti gyventojų pagal amžių grupė, nes jie dažniau yra linkę pasirinkti saugų greitį, lėčiau manevruoja kelyje. Nepaisant to, visgi reikėtų atkreipti dėmesį ir sąmoningai įsivertinti, kada sveikatos būklė gali tapti pavojinga vairuoti, ir galbūt pasirinkti alternatyvius keliavimo būdus.

Kalbant apie sveikatos draudimą, „Lietuvos draudimo“ statistika rodo, kad senjorų, besidraudžiančių šiuo draudimu, skaičius per pastaruosius dvejus metus nuosaikiai augo. Tai byloja, kad senjorai yra linkę rūpintis savo sveikata ir vertina sveikatos draudimo siūlomas naudas.

Pašnekovus kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.

Daugiau: www.bernardinai.lt

Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo (Devintinių) Dievo žodis: https://lk.katalikai.lt/_dls/_abc/b_kunas-kraujas.html

Kristaus Kūnas ir Kraujas – gyvybės dovana

Šiandien geroji Motina Bažnyčia vėl mus sugrąžina į Velykų slėpinį, į Didįjį ketvirtadienį, į Paskutinės vakarienės menę. Jau Senajame Testamente skaitome, kaip Dievas pamaitino dykumoje savo tautą, davė manos ir mėsos, atvedė prie vandens šaltinių.

Mūsų bažnyčiose, kaip anuomet Palestinos keliuose ir miesteliuose, yra gyvasis Jėzus. Anuomet žmonės su Juo tik prasilenkdavo kaip su eiliniu nepažįstamuoju, o kiti dėdavo pastangas Jį pamatyti, paliesti, susitikti. Štai Zachiejus bėgo, lipo į medį, kad Jį pamatytų; kiti kvietėsi Jėzų į svečius. Jie suprato, kaip svarbu kūniškai sutikti Jėzų – ir mes turime tokią galimybę. Jei ir negalime priimti šventosios Komunijos, mums labai naudinga būti prie Jo – dalyvauti šventosiose Mišiose, Švenčiausiojo Sakramento adoracijoje.
Kūniškas susitikimas šiame skubančiame pasaulyje yra prabanga ir šventė.

Kas yra svarbiausia, brangiausia ir artimiausia, be ko mes negalėtume gyventi? Mūsų kūnai. Gyventi be kūno – neįmanoma. O kad kūnais būtų gyvas, ko labiausiai reikia? Kraujo. Kai nebeteka kraujas, ta kūno dalis palaipsniui miršta. Kraujas ženklina gyvybę, kurią gauname iš Dievo. Ji priklauso tik Dievui.

Jeigu norime gyventi gyvenimą, reikia turėti kūną ir jame veikiančią kraujotaką. Kūnas bibline samprata yra tai, kas trapu, žemiška.

Per Devintines ir švenčiame mūsų Viešpaties Jėzaus Kūno ir Kraujo iškilmę. Todėl, kad mus sukūręs Dievas žino, koks svarbus mums yra kūnas ir koks svarbus yra kraujas. Todėl ir pasilieka su mumis Švenčiausiajame Sakramente duonos ir vyno pavidalais kaip kūnas ir kaip kraujas, kad galėtų gaivinti mūsų kūną, kad galėtų gaivinti mūsų kraują.

Kiekvieną kartą, kai dalyvaujame šventosiose Mišiose ir priimame mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūną ir Kraują, mes gaiviname savo kūnus.

Dievas pas mus ateina ir pasilieka kaip dovana. O kai gauni dovaną, ką reikia daryti? – Reikia dėkoti. Prisimenu, kai praeitą vasarą buvau Pasaulio jaunimo dienose Portugalijoje. Kartu su studentais po šventųjų Mišių visada dar pasilikdavome suoluose ir melsdavomės padėkos maldas. Tai buvo svarbu.

Kai gauname Dievą kaip dovaną, nieko kito nelieka, kaip priimti ir būti dėkingam. Todėl kitas šventųjų Mišių pavadinimas yra Eucharistija. Išvertus šį graikišką žodį į lietuvių kalbą tai reiškia „dėkojimas“. Tol, kol nedėkojame, nežinome, ką reiškia būti laimingiems.

Jei Eucharistija labai konkrečiai nepriartina prie žmonių ir nesuvienija su jais – ar ji tikrai švenčiama? Eucharistija nėra premija – ji yra dovana. Nė vienas iš mūsų nėra vertas Eucharistijos.

Eucharistija kalba apie ateitį, galutinai paneigdama mirtį ir atverdama amžinybės duris. „Kas valgys tą duoną – gyvens per amžius“ (Jn 6, 51), – sako Jėzus.

Be Jėzaus gyvenime mes išsenkame ir pražūvame.

Diakonas Titas Misevičius yra Vilniaus šv. Juozapo seminarijos klierikas.

Daugiau: https://www.bernardinai.lt/kristaus-kunas-ir-kraujas-gyvybes-dovana/