Nauja rubrika mano Substacke – pokalbis su vienu geriausių 2024 metų pasaulio ultrabėgikų Haroldu Šubertu (ang. medijoje – Harry Subertas). „Ultra Running Magazine“ (ultrarunning.com) neseniai skelbė savo metų laureatus ir 8-u geriausiu pasaulio ultrabėgiku pripažino Kaune gimusį ir augusį, bet JAV nuo 18 metų gyvenantį Harry Subertą (Haroldą Šubertą), su kuriuo prakalbėjome daugiau nei pusantros valandos. Pripažinsiu, kad tokios pavardės iki šiol nebuvau girdėjęs, bet šiaip nesu tas, kuris labai stipriai sektų elito rezultatus, ypač JAV. Bet pamačius, kad tokį įvertinimą gavo lietuvis, pasidarė labai įdomu. Susisiekiau su Haroldu per Instagramą is netrukom sutarti dėl pasikalbėjimo. Haroldas buvo kalbus ir noriai pasakojo, ko tik klausiau, manau, kad būtų galima užduoti dar bent triskart tiek klausimų. Ateityje dar tikrai bus progų. Tingintiems tiek daug skaityti pateikiu ir mūsų pokalbio audio įrašą, tad iš esmės tai bus ir pirmas mano Substacko podcastas. Atsiprašau už tikrai ne pačią geriausią kokybę – tai Zoom įrašas, o podcastas nebuvo planuose, bet prakalbėjus tiek ilgai atrodo nesąžininga neleisti norintiems tiesiog klausyti. Haroldas nėra šiaip ultra – tokius bėgikus aš pavadinčiau super ultra. Ultra vadinama bet kokios ilgio distancija, viršijanti maratoną (42,195 km). Į ultra pasaulį perėję žmonės paprastai pirma svajoja nubėgti 100 km ar pirmu bandymu net ir mažiau, kitas elitinis žingsnis yra 100 mylių (160 km) varžybos, o dar daugiau jau bėga tik vienetai. H. Šubertas savo ultra kelionę pradėjo iškart nuo starto 100 mylių varžybose! Tai vyko 2017 m. „No Business 100“ varžybose Tenesio valstijoje trasoje, kurioje yra surenkama 4420 m vertikalaus pakilimo. Tolimesnis Haroldo varžybų kelias matomas svetainėje ultrasignup.com. Tiesa, H. Šubertui vietą pasaulio ultra elite užtarnavo dar ilgesni bėgimai – 200 mylių. Per 2024 metus Haroldas dalyvavo 4 varžybose, kuriose reikėjo įveikti bent 200 mylių. Jis tai padarė nuo gegužės 6 iki spalio 14 d. – tai yra per 5 mėnesius. Tai yra „Cocodona 250“ (252 mylios arba 405 km su 12 235 vertikalių metrų), „Tahoe 200“ (200M arba 322 km su 11 234 vm), „Big Foot 200“ (208M arba 335 km su 13 888 vm) ir „Moab 240“ (240M arba 386 km su 9620 vm). Pastarosios trys varžybos sudaro „Triple Crown“ seriją. „Cocodona 250“ ir „Tahoe 200“ jis laimėjo, „Big Foot 200“ buvo ketvirtas, „Moab 240“ – antras. Tai leido Haroldui laimėti ir „Triple Crown“ bendrąją įskaitą. Iš viso per tris varžybas jis trasoje užtruko 177 val. 43 min., o antras likęs David Miao atsiliko beveik dviem parom, užtruko 220 val. 35 min. Stengiuosi rašydamas kuo mažiau taisyti Haroldo kalbą, bet tuo pat metu rašant kažkiek keičiu sakinių struktūrą, kai kur padarydamas lietuviškesne. Tiesa, kalbėdamas Haroldas pavartojo kur kas mažiau angliškų žodžių nei tikėjausi. Norintys visiškai neredaguotų minčių gali klausyti audio. – Nelabai, ką žinojau iki šiol apie tave, kol nebuvai išrinktas 8-u ultra bėgiku pasaulyje. Papasakok, kas tu esi, kodėl tu esi JAV ir kaip atėjai iki šio sporto? – Esu Haroldas Šubertas, gimęs ir augęs Kaune. Dvi savaitės prieš savo 18 gimtadienį aš atskridau į JAV, nes mano mama visą laiką gyveno JAV, o aš augau su tėčiu. Mama man gavo vizą, bet vienintelis būdas, kaip galėjau ją gauti – turėjau atvykti iki 18-o gimtadienio. Atsikrausčiau į Naująjį Džersį, pradėjau mokytis universitete ir čia apsistojau. Praleidau 5 metus Naujajame Džersyje, universitete, suradau kalnus. – Ar Lietuvoje sportavai, lankei bėgimą? – Taip, nuo 11 metų bėgau Kaune ir krosą, ir manieže, ir lauke. Pagrinde mano nuotolis buvo 1500 metrų, treniravausi su gan žinomais bėgikais, dar vis palaikau ryšį su Remigijumi Kančiu, žinau, kad jis pradeda bėgioti trailą. Mes kartu treniravomės iki mano išvykimo. Lietuvoje bėgimą suradau ir tai Lietuvoje buvo mano gyvenimas. Nebuvau labai nuostabus bėgikas, nors bėgau Lietuvos čempionatuose, bet niekad nepatekau į podiumą. Dalyvavau, patiko, buvo gera kompanija. Skaitai mano bėgimo Substacką. Patiko? Prenumeruok ir gauk naujausius straipsnius tiesiai į savo el-paštą! Be to turiu ir įdomų podcastą. – Koks tavo 1500 metrų rekordas? – Dabar jau nepamenu, bet žinau mylios – 4:21 min, pasiektas jau čia, JAV. Kaune patekdavau į trejetuką, bet Lietuvos čempionatuose visad jau būdavau 4–5–as. Bet bėgimas man labai patiko ir visi draugai Lietuvoje buvo susiję su bėgimu. Atvykęs į JAV porą metų bėgau universitete, pagrinde krosą, gana neblogai sekėsi, bet po pirmų dviejų metų mečiau universitetą. Perėjau į triatloną, „Ironman“ dariau, bandžiau savo jėgas, bet man nepatiko triatlono bendruomenė. Tai ir gana brangus sportas. Po to mečiau visas varžybas, persikrausčiau į Aliaską. Turėjau svajonę užkopti į Everestą, svajonės dar neišpildžiau. Galvojau, kokius etapus turiu iki to praeiti ir užsirašiau į alpinistų mokyklą Aliaskoje. Prabuvau ten visą vasarą ir likau, niekad negrįžau į Naująjį Džersį, nes gavau darbą kaip alpinistas. Po darbo irgi laipiodavau kalnais, pradėjau jungti ir bėgimą. Nubėgdavau į kalnus, kur nors užlipdavau ir grįždavau atgal. Taip pradėjau bandyti kuo giliau įbėgti į kalnus. Aliaskoje nėra lengvai prieinamų takų, reikia toli nubėgti, kad pasiektum tam tikras viršūnes. Taip išėjo, kad ėmiau treniruotis trailą ir po to užsirašiau pirmoms varžyboms. 100 mylių. Po truputį kažko nedariau – iškart 100 mylių užsirašiau. Pirmose varžybose 100 mylių sudalyvavau 2017 metais. Laipiojome uolomis ten, buvo varžybos, pagalvojau, kodėl neužsiregistruoti. Turėjau draugų, kurie man padėjo ir taip išėjo, kad kasmet bent po vienas varžybas bėgdavau. – Iškart užsirašyti 100 mylių varžyboms tikrai nėra įprasta. Žmonės iki to eina kelis metus, treniruojasi. Kiek tu bėgiodavai prieš šį startą? Kaip treniravaisi, kad žinojai, jog įveiksi tokį atstumą? – Žinojau, kad galiu praeiti, bet tikrai nežinojau, ar galiu prabėgti per 30 valandų, kiek buvo duota laiko. Būdamas Aliaskoje ir dirbdamas kaip alpinistas tu nuolat tempi daug svorio kuprinėje eidamas į kalnus, kad įsikurtum prie kažkokio ledyno – mano visas darbas buvo mokyti žmones, kaip saugiai ten vaikščioti. Visada buvau aktyvus, darbas nėra lengvas – su sunkiomis kuprinėmis lipti aukštyn žemyn į kalnus. Buvau tikrai aktyvus, jaučiausi geros formos, nedirbdamas visad eidavau prasibėgti, kažkur kažkokį nuotykį patirtį, neaukštą kalną užbėgti. Niekad neturėjau kažkokio treniruočių plano, bet bandžiau būti aktyvus, visi draugai buvo alpinistai, eidavome su slidėmis į kalnus, vasarą jau pėsti, vienas bėgdavau. Žinojau, kad tikrai galiu nueiti tokį nuotolį, tik nežinojau kaip greitai prabėgti. Galvojau – pabandysiu, o blogiausiu atveju – tiesiog neįveiksiu. – Kas pirmajame bėgime buvo sunkiausia? – Esu gana konkurencingas, noriu bėgti su pirmaisiais žmonėmis ir padariau klaidą, kad pirmus 50–60 km buvau pirmas, o buvo karšta, nebuvau pasirengęs. Organizatoriai mano draugui net siūlė lažintis iš 20 dolerių, kad aš nefinišuosiu. Nežinojau, kaip pasiruošti maistą, turėjau tik paprasto vandens, bet neturėjau elektrolitų, jokių geliukų nenaudojau, nieko nežinojau. Gal pusiaukelėje numiriau, sutraukė raumenis, ties 70-a mylia pasiklydau, bet pavyko prieiti iki maitinėlės, sustojau ir sakiau, kad toliau nebėgsiu. Jie sako, kad turi laukti, kol mes užsidarysime – iki artimiausio tako 5 mylios. Arba galiu eiti iki kitos maitinėlės 5 mylias ir ten mane gali draugas pasiimti. Nusprendžiau eiti iki ten, atsigavau, susitikau su draugu ir jis su manimi prabėgo iki finišo, apie 20 mylių. Finišavome kartu ir buvo tikrai nuostabu. Kartu su juo buvo žymiai lengviau bėgti. – Žmonės nubėga, sakykime, pirmą maratoną ir žino, kad bėgs dar, kiti sako – daugiau niekada. Ar atsimeni savo pirmas mintis po pirmo 100 mylių bėgimo? – Aš sakiau, kad niekad nebėgsiu. Mano pėdos buvo tokios baisios, man labai skaudėjo kojas, viską. Bet po nakties ryte nuėjome palaipioti uolomis, kad prasimankštintume ir sėdėdamas sakau, kad kitais metais gal užsiregistruosiu dar. Finišavus nebenorėjau, bet greit pamiršti, kas buvo blogai, kas sunku, neigiamos emocijos išsitrina. – Iš esmės po metų bėgai kitą šimtamylį ir įveikei 7 valandomis greičiau. Ar ruošeisi kažkaip kitaip, rimčiau? Skaitei gal literatūros, turėjai trenerį, bent elektrolitų pasiėmei? – Skaičiau daugiau, ruošiausi kaip ir labiau, tuo metu darbo sezonas buvo nuo pavasario iki spalio mėnesio, todėl mano varžybos visad ir buvo rugsėjį-spalį. Antros varžybos buvo Anglijoje, prie Londono, vykau pas tėtį, kuris buvo ten persikraustęs. Bet varžybos labai skyrėsi, nes Anglijoje buvo daug asfaltuotų kelių, nelabai daug kalnų, gana greitos varžybos. Stengiausi būti konkurencingas, nežinojau, kaip greit galiu finišuoti ir save tikrai nustebinau. Bet pirmosiose buvo tikrai daugiau kalnų, techniškesnės trasos, buvo akmenų. Ruošdamasis antrosioms kitaip susiplanavau maistą, elektrolitus, viskas geriau veikė, jau žinojau, ką patirsiu. Pirmose tu net neįsivaizduoji, kas bus, nežinojau, ką reiškia nubėgti tokį atstumą. Prieš tai buvau tik ėjęs per keletą dienų. Visai kitas jausmas įveikti tokį atstumtą per vieną dieną, kūnas reaguoja visi kitaip, nei einant su kuprine ir stovyklaujant. Mano planas buvo daug protingesnis antrą sykį. Trenerio aš niekad neturėjau po išvykimo iš Lietuvos, išskyrus universitetą, iki pat dabar ruošiuosi pats. Gal ir būtų protingiau su treneriu, bet kol kas viskas yra gerai, gal ateityje būtų
