Lietuvoje gimstamumo krizė tyliai, bet užtikrintai perrašo švietimo tikrovę. Kai tuštėjančios mokyklų klasės ima atrodyti kaip įprastas vaizdas, o regionų mokyklos uždaromos viena po kitos, kyla klausimas – ar iš viso įmanoma spręsti švietimo problemas, nesprendžiant gimstamumo klausimo? Štai 1991 m. Lietuvoje gimė daugiau nei 51 tūkst. vaikų., 2015 m. - 31 tūkst., 2023 m. - vos 20 tūkst., o pernai, kaip rodo išankstiniai Valstybės duomenų agentūros duomenys, jau tik daugiau kaip 18 tūkst. vaikų. Jei gimstamumas ir toliau mažės tokiais tempais, tai dar po aštuoniolikos-dvidešimties metų kalbėsime nebe apie lietuviškų mokyklų uždarymą, o apie lietuvių išnykimą. Demografai skaičiuoja, kad norint užtikrinti kartų kaitą, gimstamumo rodiklis turi būti bent 2,1. Lietuvoje šis rodiklis buvo beveik pasiektas 2015 m., bet tada kažkas sugriuvo – gimstamumas vėl ėmė mažėti, o mes likome su klausimu, ką praleidome. Mažėjant mokinių, jau ir šiandien keičiasi pedagogų gyvenimas – jų darbo vietos tampa mažiau užtikrintos, o mažos klasės, kurios turėtų būti privalumas, dažnai praranda dinamiką. Konkurencijos trūkumas tarp mokinių ir ribotas socialinis bendravimas atsiliepia ugdymo kokybei. Tačiau tai tik dalis problemos – mažesnis mokinių skaičius reiškia ir regionų mokyklų uždarymą bei bendruomenių likimą be švietimo centrų. Mažėjant gimnazijas baigiančių abiturientų, universitetai ir kolegijos taip pat susiduria su išlikimo iššūkiu. Kaip subalansuoti mokyklų uždarymą su kokybės užtikrinimu? Kaip suderinti mokytojų poreikį su mažėjančiu mokinių skaičiumi? Kaip modernizuoti švietimą, išsaugant jo unikalumą? Gimstamumo krizė – tai ne tik grėsmė, bet ir galimybė kurti naują švietimo sistemą, bet tam reikia pripažinti, kad gimstamumo problema ir švietimo ateitis – tai dvi neatskiriamos temos. Kol mes ieškome atsakymų, tylus gimstamumo ritmas keičia švietimo melodiją. Ko mums reikia, kad sukurtume darnią simfoniją? LRT radijo švietimo laidoje dalyvauja Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros profesorė, sociologė ir demografė Aušra Maslauskaitė ir Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas Linas Kukuraitis. Ved. Jonė Kučinskaitė
