Dvidešimt trečioji „Praeivių“ laida atvyko į Raseinius. Pirmoji vasaros šiluma vis labiau pildo miesto skverus, kur bevaikščiodami laisvalaikį neretai leidžia vietos gyventojai. Tačiau jų istorijos – įvairios, pasitaiko ir skaudžių išgyvenimų. „Septinti metai, kai turiu neįgalumą. Ir gyvenu, kol dar Dievas laiko. Aš po dviejų insultų esu, buvo atėmę dešinę pusę. (...) Nu, žinokit, sunkoka. Du metus beveik iš kambario neišėjau“, – dalijasi Raseinių gyventoja Vida. Tuo metu pensininkas Alfonsas, keliaudamas į parką, nedvejodamas sako, kad sekasi gerai, pensijos pakanka, kasdien naršo internete ir seka naujienas. Savaitgaliais jis stengiasi aplankyti kitus miestus ir juose vykstančius renginius, pavyzdžiui, sostinės šaltibarščių festivalį. „Tarp kitko, savaitgalį buvom nuvažiavę į Vilnių, matėme šaltibarščių festivalį, ten labai daug žmonių, liko geri įspūdžiai. Taip pat vyko ir folkloro ansamblių festivalis, irgi paliko gerą įspūdį“, – sako tris vaikus užauginęs Raseinių gyventojas Alfonsas. Šiek tiek nutolus nuo pagrindinių gatvių, galima rasti istorinę atmintį ir miesto paveldą puoselėjantį Raseinių krašto istorijos muziejų. Jam vadovaujanti Birutė atkreipia dėmesį, kad pagrindinis pastatas prieš beveik šimtmetį atliko jaunimo arešto namų funkciją. Tačiau vėliau okupacinė valdžia čia vežė politinius kalinius. „Tai ne kriminalinių nusikaltėlių kalėjimas. Kaip mes sakome, čia buvo kurpiamos bylos Lietuvos šviesuomenei. Jie buvo kalinami ne taip ilgai, buvo tardomi ir etapais (...) išgabenami į Rusiją. Didžioji dalis ne tremčiai, o į sunkiuosius kalėjimus“, – pasakoja ilgametė Raseinių krašto istorijos muziejaus direktorė Birutė. Raseinių rajone sutikti gyventojai apie šalia esančias priedangas ir žino, ir nežino. Dalis sako, kad per oro pavojų eitų į rūsį, tačiau ir nerimauja, kas nutiktų, jeigu pastatas pradėtų griūti. „Mūsų name, rūsyje. Bet aš bijau, nežinau, turbūt neičiau. Taigi užgriūtų mus. Geriau tualete užsidaryt“, – svarsto Raseiniuose gyvenanti senjorė, tremtinė Zita. Ved. Edvinas Kučinskas
