Podcastas prie vyno taurės

Andrius Tapinas

Neįpareigojantys nuoširdūs pokalbiai su įdomiais žmonėmis tapinas.substack.com

  1. 4D AGO

    Žaliai Balta Alchemija. Tas jausmas...

    Tas jausmas, kai… - viena labiausiai pabodusių klišių, bet šį kartą tinka. Tas jausmas, kai tavo mėgstamos komandos sezono pradžia ant nosies. Anglijos Premier lygos fanams tai rugpjūčio pradžia, F1 gerbėjams - kovo pradžia, NFL mylėtojai laukia rugsėjo pradžios, o krepšinio ir Eurolygos fanai - rugsėjo pabaigos/spalio pradžios. Andrius Tapinas is a reader-supported publication. To receive new posts and support my work, consider becoming a free or paid subscriber. O mes laukiam vasario pabaigos. Gan keista pradėti futbolo sezoną, kai sniego iki kelių ir minus penkiolika, bet tokios lietuviško futbolo realijos. Pradėsime su sniegu, gal su sniegu ir užbaigsime lapkričio pradžioje. Nors pernai oras paskutinėse rungtynėse buvo dar visai “futbolinis”. Liko mažiau nei savaitė. Man tai pirmasis sezonas apskritai esant vienu iš futbolo klubo (ir dar tokio kaip Vilniaus “Žalgiris”) vadovų. Tadui - pirmas sezonas esant futbolo klubo savininku. Giedriui ir Rolandui - pirmas pilnas sezonas užimant labai svarbias sportines pareigas. Tiesiog debiutantų balius. Tik Mindaugas jau yra prieš 17 metų gelbėjęs “Žalgirį” ir jam vadovavęs, tai jam ne pirmas kartas, bet man atrodo, kad jaudinasi jis labiausiai iš mūsų visų. Todėl prieš pat sezoną noriu pakalbėti apie keliamus tikslus. Prasidėjus treniruotėms Rolandas ir Mindaugas apie tikslus kalbėjo aptakiai - sieksime aukščiausių tikslų. Aš puikiai juos suprantu, tikrai yra geriau atsargiau negu plėšytis marškinius. Bet aš ne treneris ir žinau, kad žaliai balti Vilniuje dėl antros vietos nežaidžia. “Žalgirio” tikslas yra susigrąžinti čempionų taurę į Vilnių. O kad nereikėtų pilti šampano tik į vieną taurę, tai dar šalia turėti ir LFF taurę. Taip, visi futbolo specialistai ir lažybininkai favoritais laiko dabartinius čempionus - “Kauno Žalgirį”. Ir gerai - spaudimas jiems didesnis, kiekvienas prarastas taškas skaudesnis. O kas yra kas, pamatysime jau per Velykas, kai kauniečiai atvažiuos pas mus į svečius. Startuojant ne nuo Čempionų lygos atrankos, kelias Europoje yra sudėtingesnis, bet pasiekti trečią Konferencijų lygos etapą būtų sveikas, realistiškas tikslas, kuris dovanotų tris įdomias namų rungtynes ir solidų finansinį papildymą, kuris keliautų į kitų metų biudžetą. Ar turime komandą, kuri pasiektų tokius tikslus? Manau, kad taip. Tarpsezonyje pavyko įgyvendinti beveik visus komplektacijos tikslus - lietuvių gvardija yra stipriausia lygoje, Paulius Golubickas bus vienas pagrindinių kandidatų į lygos MVP, jau matome, kad Saba Mamatsišvilis bus vienas geriausių lygos krašto gynėjų, tikiuosi, kad atsiskleis ir greitasis Bryanas Teixeira, ir Kroatijos futbolo talentas Marko Capanas. Dar trūksta kelių žaidėjų, ypač gynybos viduryje, bet Giedrius dirba, transferų langai dar neužsidaro. Pagal biudžetą yra paliekama pinigų komandos papildymui antrajam sezono etapui artėjant vasarai. Kontrolinėse rungtynėse pavyko pagrindinis dalykas - negauti traumų, nes rezultatai visiškai nesvarbūs, o man stabteldavo širdis kiekvieną kartą, kai mūsiškis likdavo gulėti ant žemės. Aišku, komandai dar trūksta susižaidimo, ne visi žaidėjai pasiekę tinkamą formą, yra daug faktorių dėl kurių galime ir nepasiekti tų sportinių tikslų, o štai lankomumo tikslus privalome pasiekti patys - savo darbu ir bendromis pastangomis su jumis. Mano tikslas paprastas - 2500 žiūrovų vidurkis per TOPlygos rungtynes. Apie Europą net nekalbu, ten bus klausimas, kaip sutalpinti visus norinčius. Vėlgi - ekspertai ir specialistai balsuoja, kad taip nebus. Podcastuose kalbama apie tai, jog 2700 abonementų tai nereiškia, kad tiek ir ateis. Chatuose ir komentaruose aiškinama - o pamatysi, kas bus, kai lis. Pamatysi, kas bus vasarą, kai visi išsivažinės. Pamatysi, kas bus, kai TOPLyga sudėlios netinkamus laikus. Taip, taip, taip, labai ačiū už nuomones. Just let me work. Rungtynių laikai yra vienas svarbiausių dalykų. Aš esu įsitikinęs, kad būtų sunku pritraukti žiūrovus į stadioną, jeigu pagrindinis laikas būtų šeštadienis 14 valanda. Gal klystu, bet Vilniaus “Žalgiris” užsiėmė labai tvirtą poziciją šituo klausimu: “Mūsų prioritetas šiemet yra geriausias laikas žiūrovams. Pilnos tribūnos generuos didesnį susidomėjimą ir didesnius TV reitingus” Išlaikėme poziciją derybose dėl tvarkaraščio ir esu dėkingas TOPlygai, kad ji įsiklausė ir pirmuose dviejuose ratuose turime tokius namų rungtynių laikus, kokių norėjome. Pirmąsias rungtynes derinome prie “Sportimos” galimybių, o po to norėjome vakarinių laikų, kad žinant Vilniaus kamščius mūsų žiūrovai ramiai grįžtų iš darbo, susirinktų šeimas ir prieš pusvalandį atvažiuotų į Sportimą ar stadioną. Todėl mūsų vakarinių rungtynių laikai yra 19:30 arba 20:00. Štai kaip atrodo sezono pradžia namuose * Vasario 21 (šeštadienis) 14:15 “Žalgiris” - Telšių “Džiugas” (Sportima) * Vasario 27 (penktadienis) 20:00 “Žalgiris” - “Panevėžys” (Sportima) * Kovo 10 (antradienis) 20:00 “Žalgiris” - Marijampolės “Sūduva” (Sportima) * Kovo 16 (pirmadienis) 20:00 “Žalgiris” - Vilniaus raj. “Transinvest” (greičiausiai Sportima) * Balandžio 5 (sekmadienis) 18:45 “Žalgiris” - “Kauno Žalgiris” (tikiuosi, kad “Žalgirio” stadionas) Vienos svarbiausių sezono pradžios rungtynių vyks per Velykas su Kauno “Žalgiriu”, gali būti, kad tai bus stadiono atidarymo rungtynės. Pavyko išsikovoti, kad jos vyktų ne dieną, o 18:45, tai tikrai visi spės atšvęsti Velykas ir vakare grįžti į rungtynes. Penktadieniais stadione bus užkuriamas vakarėlis - atsidarysime anksčiau, gros DJus ir muzikinės grupės, todėl balandžio 17 ir birželio 12 penktadienių laikas irgi 20:00. Aišku, už tai susimokėjome TV transliacijų praradimu. Per pirmuosius du ratus suplanuotos trys Vilniaus “Žalgirio” namų rungtynių transliacijos lyginant su septyniomis, kurias turės “Sūduva” ir kitas “Žalgiris”. Na, nieko tokio. Tai tik bendradarbiavimo pradžia, tai televizija turės progos pamatyti, kaip atrodo pilnos stadiono tribūnos, LED reklaminiai stendai, Pietų IV choreo ir ugnies šou. O kol kas esame pasiruošę investuoti į savo namų rungtynių transliacijų per Youtube kokybę, tai, tikiuosi, su TOPlyga susitarsime ir visiems bus tik į naudą. Apie rungtynių dienos planus jau esu rašęs, tai labai nesiplėsiu, bet klubo rinkodaros komanda ruošiasi balandžio 5 dienai, kai grįžtame į stadioną, blogiausiu atveju tai bus balandžio 17 diena. Turime visą “Rungtynių dienos knygą”, kurią pildome - nuo animatorių vaikams iki muzikinio takelio, nuo interviu ir klubo legendų pagerbimo iki maitinimo taškų ir maksimaliai didelio mobiliųjų tualetų kiekio. Realiai jau dabar esame beveik pasiruošę, iki balandžio būsime pasiruošę pilnai. Nauji maitintojai bus, jie žino, kaip reikia elgtis su dideliais srautais. “Žalgiris” perėmė pilnai savo atributikos kontrolę, tai balandį jau turėsime naujų dalykų pardavimui. Bus galima įsigyti ir rungtynių programėlių, ir vienkartinių lietpalčių. VIPas bus atnaujintas per kovą, iki balandžio bus įrengta nauja garso sistema ir didžiulis LED ekranas, LED stendai atvažiuoja gegužę. Jau prasidėjo pirmieji renginiai su bendruomene - turėjome treniruotę specialių poreikių vaikams. Renginių planai bus tvirtinami dviems mėnesiams į priekį, bus tikrai intensyvūs. Per kovą tikimės pasirašyti strateginės partnerystės sutartis su Vilniaus Universitetu ir Lietuvos kariuomene. Atskiras projektas - kad Vilnius rungtynių dieną pratintųsi tapti žaliai baltas. Vėliavos languose ir balkonuose, žaliai balti troleibusai, reklamos LED ekranuose, žaliai-balti Senamiesčio barai ir barmenai su Žalgirio marškinėliais, dar vienu media partneriu tapęs Delfi portalas skirs tam nemažai reklaminio ploto - visu tuo rūpinasi atskiras žmogus. Apie moterų komandą parašysiu atskirai - ten yra labai daug įdomių ir netikėtai pozityvių įvykių. Tai judančių dalių yra galybė. Bus klaidų. Bus nepavykusių dalykų. Vienas didelis mano noras atsitrenkė į milžinišką biurokratiją. Bus, aišku, ir pralaimėjimų. Bus duobių. Bus purvo pylimo, nes kartu su palaikančiais aplink “Žalgirį” telkiasi ir visi, kurie manęs nekenčia, tai jiems kiekviena klubo nesėkmė bus kaip balzamas, nesvarbu, kad jie neskiria nuošalės nuo užvartės. Bus visko. Tai su prasidedančiu sezonu! Andrius Tapinas is a reader-supported publication. To receive new posts and support my work, consider becoming a free or paid subscriber. This is a public episode. If you'd like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit tapinas.substack.com/subscribe

    7 min
  2. FEB 4

    Gen Z ar nusivylę senjorai: ką mobilizuos artėjantys rinkimai

    Šitą Substacką ir jo autorius palaiko auganti prenumeratorių bendruomenė. Prisijunkite ir jūs Paskutinėje VLK laidoje susiginčijome su Aidu, kurį elektoratą geriau pavyks mobilizuoti Žemaitaičiui, pasirinkusiam terorizuoti jaunimą, kiršinti juos su vyresniaisiais ir taip mėginant dar labiau sustiprinti “tas jaunimas visai jau išnaglėjo, tuoj su kirviais puls, o galėtų paklausyti, ką vyresnieji sako” rinkėjų batalionus. “Mes prieš juos”, “jaunimas prieš vyresniuosius” veikia visai neblogai - štai toks kiršinantis ir vėlgi melagingas - ar kas nors tikrino, kad čia Kasčiūno gerbėjai arba kodėl televizija turėtų nuolat rodyti politiko susitikimus su visuomene - Žemaitaičio įrašas sulaukė beveik 200 000 peržiūrų. Tai įdomus klausimas - nors iki savivaldos rinkimų dar metai, o iki Seimo rinkimų dar pustrečių - kuri demografinė grupė išsipūs labiau? 18-29 metų jaunimo ar 64+ amžiaus vyresniųjų. Nes dabar socialiniuose tinkluose yra labai daug entuziazmo, kad TikToke, Instagramoje (kaip sako Žemaitaitis) ir kituose socialiniuose tinkluose cirkuliuojantys protestuojančio jaunimo vaizdeliai, o taip pat įvairūs bandymai su jais susidoroti, nubausti, susekti taip mobilizuos jaunus lietuvius, kad per kitus Seimo rinkimus jų aktyvumas išaugs, viršys vidurkį ir ką norės jaunimas, tą ir išsirinks. Įvertinkime, ar taip gali nutikti net ir tikint šita “jaunimo mobilizavimo” teorija. Žiūrint į rinkimų rezultatus skaičiai atrodo triuškinami vyresniųjų naudai - Seimo rinkimuose 2024 metais balsavusio jaunimo procentas buvo tik 35,7%, o 64+ auditorijoje balsavo 64,4% Paverskime tai absoliučiais skaičiais. Ir atotrūkis tampa dar didesnis, nes vyresnių žmonių Lietuvoje yra gerokai daugiau. Šių demografinių grupių skirtumas yra net pusantro karto vyresniųjų naudai. Labai grubiai skaičiuojant 370 tūkstančių jaunimo prieš 600 tūkstančių vyresniųjų Skaičiuojam procentus ir vaizdelis darosi dar liūdnesnis. 2024 metais rinkimuose balsavo: * 132 000 jaunų žmonių * 380 000 vyresnių žmonių Gerai, pridėkime prie to faktą, kad kiekvienais metais atsiranda naujas kiekis pirmą kartą balsuosiančių aštuoniolikmečių, o dalis vyresniųjų, deja, išeina. Sumaitinkim algoritmui ir šituos duomenis: * Lietuvoje kasmet maždaug 25 000 žmonių sueina 18 metų. * Lietuvoje kasmet miršta maždaug 29 000 64-99 metų amžiaus žmonių. Bet taip skaičiuoti negalima, nes kai vieniems sueina 18, tai toks pat kiekis išeina iš demografinės zonos imties, tai yra jiems sukanka 30 metų. Ir lygiai taip žmonės metais pasensta ir ateina į vyresniųjų demografinę zoną. Dar paimkim bendrą Lietuvos senėjimo tendenciją, mažėjantį gimstamumą ir suprasim, kad jokios “first voterių bangos” mes čia neturėsim. Ir 2024 metų rezultatai parodė, kad Lietuvoje valdžią renka vyresnieji, jaunimas jaučiasi nereprezentuojamas (tai labai aiškiai parodė Laisvės partija, kuri užuot susikoncentravusi į jaunimo problemas, dirbo Sizifo darbą ridendama neužridenamą akmenį, o dabar iš viso numirė, tik vainikus pamiršom išnešti), neateina balsuoti ir tada partijos koncentruojasi į pergalę galinčius lemti vyresniuosius. O ir šiaip, kas lengviau - įtikinti jauną žmogų, kuriam visas pasaulis po kojomis ir galvoje švilpia šimtai minčių, Lietuvos 2040 ar 2050 idėja, ar viskuo nusivylusiam vyresniajam pažadėti tvirtą ranką ir pakeltas pensijas? 250 000 balsų skirtumas yra milžiniškas. Net jei sakytume, kad 64-99 metų rinkėjai jau pasiekė savo piką ir daugiau 64% aktyvumo neišspaus, kad ir ką Žemaitaitis su savo šutve darytų, kiek reikia mobilizuoti jaunimo, kad jie panaikintų šitą skirtumą arba bent jau galėtų padaryti įtaką rezultatuose? Panaikinti skirtumo yra neįmanoma. Tiesiog jaunimo tiek nėra. Turėtų ateiti balsuoti kiekvienas jaunas žmogus - 98% balsavimas ir tik tada senjorų balsai būtų atsverti. Bet čia jau yra gero fantastinio filmo scenarijus. Tada duokim kitokią užduotį: * Kiek reikia jaunimo aktyvumo, kad jis turėtų įtaką Seimo rinkimų rezultatams? * Pagal apklausų duomenis, sakykim, kad 60-65% jaunimo renkasi dešiniąsias/liberalas partijas ir atitinkamai 60-65% vyresniųjų kairiąsias/populistines partijas. Norint jaunimo favoritams - liberalams ir konservatoriams - “atlošti” bent 20 000 balsų aktyvuojant jaunimą, rinkimuose turi balsuoti 43-44% jaunimo. Norint “atlošti” 50 000 balsų, rinkimuose turi balsuoti apie 57% jaunimo. Neįmanoma. Būkime realistai - pakilti nuo 35% iki 45% būtų milžiniškas žingsnis, o tai yra 20 000 papildomų balsų. Skirtumas tarp kairės/populistų ir dešinės/liberalų 2024 metais buvo 513 000 vs 374 000 - tai yra beveik 150 000 balsų. Taip, aišku, švytuoklė jau juda į kitą pusę, tai rodo ir apklausų duomenys, ir Žemaitaičio, manau, visai sėkmingi bandymai pertraukinėti senjorus iš anemiškų socdemų į savo pusę. Bet reikia suprasti, kad net ir aktyvavus tuos 20 000 jaunimo balsų dalis jų gali nueiti į šiukšlių dėžę, kadangi dėl vietų parlamente iš dešiniojo sparno partijų daugiau mažiau ramūs gali būti tik konservatoriai ir liberalai, o Laisvės partijai tai egzistenciniai rinkimai. Mes nesame Nepalas ir įprastiniu scenarijumi ne GenZ, o “Nijolės Nijolės” su gėlių vazonais turėtų lemti tautos likimą. Tačiau egzistuoja dar vienas svarbus faktorius - vidurinioji karta, jaunųjų balsuotojų tėvai. Vien labai siauroje 45-54 metų amžiaus demografinėje grupėje yra 16.2% rinkėjų ir jų aktyvumas yra faktinis vidurkis - 51%. Vadinasi, kur mobilizuotis dar tikrai yra. Čia turime esminį dalyką - reikia ne tik mobilizuoti jaunimą, bet kad ir jaunimas mobilizuotų savo artimuosius, prie vakarienės stalo ar atvažiavęs aplankyti tėvų pasakytų - tėti/mama, žiūrėkit, aš einu balsuoti, eikit ir jūs, nes čia kitaip nieko gero nebus. Ir tie 20 000 balsų gali padvigubėti, o rinkimuose, kur rezultatas gali pakibti ant plauko, tai jau būtų jėga. Kyla tik klausimas - ar partijos įvertins šituos skaičius ir rimtai imsis darbo, ar vėl reikės dirbti visuomenininkams? This is a public episode. If you'd like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit tapinas.substack.com/subscribe

    6 min
  3. JAN 24

    Echoskopijos #1/2026. Sausis, kai "nieko nevyko"

    Prieš pradedant pirmąsias Aido Echo-skopijas priminimas naujiems skaitytojams, kad dabar galioja pasiūlymas 2 mėnesius išbandyti visą Andriaus Substacko turinį nemokamai ir bet kada nutraukti prenumeratą Sveiki, malonūs Echoskopijos skaitytojai. Susitinkame po šiokios tokios trijų savaičių pertraukos. Mat Andrius, planuodamas savo substacko sausį užklausė manęs, žėk, gal tu neskubėk rašyti iškart po Naujų metų? Juk vis tiek temų nebus? Tai gal kokią sausio 22-23? Ir kaip į vandenį žiūrėjo, bless his soul. Nei naujienų, nei temų, apie ką aš ir būčiau rašęs, kai pasaulyje ištisas tris savaites nieko nevyko. Literaliai nieko. Bet jeigu rimtai, tai turėjau laiko pagaliau užkurti savąjį substacką, ko niekaip neprisiruošiau ištisus trejus metus. Jei kas dar nesilankėte, tai nuoroda čia: Taigi, dar kartą ačiū Andriui, kuris taip akylai numatė, kad po švenčių pasaulis nieko neveiks, ir pasauliui, kuris taip klusniai jo paisė. Jeigu jūs mano intonacijose nugirstate apmaudų sarkazmą, tai visai be reikalo. Būtų pakankamai sudėtinga į šią Echoskopiją sukišti visus rimtus, pusiau rimtus ir visiškai briedovus dalykus, kurie spėjo nutikti per tas 23 dienas. O vietoje trumpo recapo, tai per 550 valandų, prabėgusių nuo Naujų Metų: * Amerikiečiai iš pačio prezidentinio įmygio Karakase nupyzdino Nicolas Maduro, kuris dabar tupi tame pačiame Bruklino Detention Center, arba tiesiog belangėje, kaip ir P.Diddy iš repo orgijų, Gislaine Maxwell iš Epsteino failų, Luigi Mangione iš draudikų šaudymo, Sam Bankman-Fried iš kriptoscamų, ir dar vienas man menkai žinomas reperis Tekashi69, kuris turi daugiau tatuiruočių nei fiziškai įmanoma padaryti ant pusantro kvadratinio metro, kurį užima nediduko statistinio žmogėno oda. Tokioje šiltoje kompanijoje mainantis liūdnomis istorijomis šalti žiemos vakarai turėtų skriete skrieti. * Irane kilo kone didžiausi neramumai ir protestai nuo 2009 metų, visi jau laukė, kad dvasinis šalies vadovas Khamanei (tegul eina jis fcuking nx) greit prisijungs prie buvusių diktatorių kooperatyvo Rusijoje, kur jau sėdi Bashiras al-Assadas ir Viktoras Janukovyčius, tačiau mulos su smogikais išjungė internetą, prisikvietė banditų iš Afganistano ir Irako, kuriems nėra jokių sentimentų šaudyti iraniečius, ir viską paskandino kraujyje. Iki kito karto. * Mineapolyje ICE agentas nušovė jam kelią užtvėrusią vairuotoją, kadangi baisiai bijojo, jog toji jį pervažiuos. Nelaimė nutiko vos per kelis kvartalus nuo tos vietos, kur kažkada BLM riaušes sukėlė George Floyd. Minesota ėmė kunkuliuoti, bet ne tiek daug, nes prieš tai buvo išsiaiškinta, kad Somalio emigrantai vietos iždą patuštino ant kokio milijardo visokiomis socialinės rūpybos suktybėmis. Tai dabar visi pikti ir nelaimingi, tiek kairėje, tiek dešinėje. O labiausiai, gubernatorius Timas Waltzas, buvęs kandidatas į viceprezidentus, kuris nuliūdo, kad teks trauktis iš politikos. * Panašiai nelaimingi, kaip ir du astronautai, kuriuos teko ne pagal grafiką pargabenti iš Tarptautinės kosminės stoties, mat tie apsirgo. Ir apsirgo, matyt, rimčiau nei būtų galima pataisyti kokiais nors homeopatiniais žirniukais ar kompresais, jeigu jau teko siųsti kosminį laivą vietoje greitosios pagalbos. Gerai, kad neoutsourcino šitos misijos kokiam nors kosminiam Boltui, nes dar dabar kurjeris bastytųsi ties asteroidu žiedu rašinėdamas į TKS „Where are you my friend? I am waiting for you in place“ * Rusijos šešėliniam laivynui ir jo tankeriams jau jokia greitoji nebepadės. Kadangi juos imta medžioti po visus vandenynus rimčiau nei britai kažkada vaikėsi „Juodąjį perlą“ pirmame Karibų jūrų piratų frančizės filme. Dėl to Telegramo zetnikus ištiko kone apopleksijos priepuolis. Ypač kai pirmąjį tankerį amerikiečiai užėmė abordažu visą sceną tyliai stebint ir rezignuojant Rusijos kariniams laivams. Prie pratimo jau prisijungė ir britai su prancūzais, Putinas apeliuoja į tarptautinę teisę. * Vašingtone amžinai chardonnay padauginusi ex-TV teisėja Jeanine Pirro, kuri Trumpo nūnai paskirta DC prokurore, pateikė kaltinimus JAV Federalinio rezervo (tipo, jų centrinio banko) vadovui Jerome Powell, už tai, kad tas brangiai remontuoja savo banko pastatą. Visi ėmė panikuoti, kad Trumpas tuoj imsis kištis į palūkanų normos nustatymą pagal pieno riebumą, kritulių krentamumą ir kitus objektyvius kriterijus. Trumpas pareiškė, kad apie šį skandalą nieko nežino. * Užtat jis viską žinojo apie Grenlandiją. Pareiškė, kad nemato tolimesnio nei savo, nei JAV gyvenimo be šitos salos ir neatmetė galimybės užimti ją jėga. Visa Europa kolektyviai atsiduso ktnx, nusiuntė keliasdešimt kareivių į salą, tada Trumpas visiems pagrasino 10% muitais, tada atvažiavo į Davoso WEF, ten rėžė valandos spyčių, kuriame keturis kartus Grenlandiją pavadino Islandija, tada patvytino, kad, tipo, viskas su sąjungininkais susitarta draugiškai ir be pykčio. Dėl ko? Dėl to. Bet kuriuo atveju, Kremlius, kuris visą savaitę tiesiog orgazmino nuo šitų naujienų, šiek tiek nusivylė ir aptilo. [Andriaus pastaba: “Tai, vadinasi, buvau teisus. Realiai nieko ir neįvyko. Pasaulis vis dar sukasi. Apokalipsė atidėta iki vasario”] Ir čia tik septynios naujienos, apie kiekvieną kurių būtų galima suraityti ilgą tekstą. Priminsiu, kad apie Grenlandiją rašiau dar before it was cool, t.y., lygiai prieš metus: Taigi, kaip jau supratote, vietos ir laiko rimtų naujienų analizei nebeliko, o ar ir reikia? Tokiais nervingais laikais lieka kelios išeitys: užsidaryti budistų retryte su gongų terapija, pasekti Karja Kallas patarimu ir užgulti butelį (primenu, kad dar visa savaitė iki sauso sausio pabaigos) arba atsidėti mažiau rimtiems įvykiams. Ką aš šiandien ir padarysiu. Pradžiai ne kažkokia ypatinga naujiena, bet tiesiog pastebėjimas. Ar pastebėjote, kad mūsų Seime tautos išrinktieji šneka vis trumpiau? Ir aš čia nešneku vien apie jų kalbų trukmę? Pavyzdžiui, visų Maitaitis šneka tarsi ir daug, jeigu spaudos ženklais be tarpų skaičiuotum, bet jeigu bandytum tai paversti kažkokią prasmę turinčiais bitais, vis tiek gautųsi netoli zero. Ir tai, pasirodo, pastebima ne tik mūsiškiame parlamente. The Economist ištyrė britų parlamento kalbas per pastarąjį šimtą metų (gerai, kad nelindo į kokį XIX ar dar blogiau, XVIII, kai Bendruomenių rūmų nariai rėždavo valandines oratorijas). Taigi, 1938 metais vidutinė kalba buvo 1000 žodžių, kas, šiaip jau nėra tiek daug. 1965 metais Jameso Calaghano kalba pristatant biudžetą buvo 19000 žodžių, jau nebe kalba o visai apysaka. Apie 1970-uosius nuo vidutinės trukmės nusirėžė 100 žodžių. Tada dar šimtas. Tada dar. O pernai buvo 460. Taigi, kuo daugiau, ir kuo sudėtingesnės problemos, su kuriomis susiduria šiuolaikinės visuomenės, tuo mažiau žodžių jas nupasakoti. Paprastai kaltiname internetą, maždaug, visi pripratę prie tvytų, prie fotkių, jeigu tik ilgesnis tekstas (kaip Echoskopijoje ar mano Aidomu, tai visi iškart paišys ant jo TL;DR), tačiau šis nususimo procesas prasidėjo gerokai anksčiau, jau prie televizijos. Kuri, žinia, yra veiksmą mėgstantis mediumas, o šnekantis žmogus tikrai negali būti kvalifikuojamas kaip veiksmas. Nebent jis kalbos metu mojuotų nunčakais, rodytų pantomimą ar, atsiprašau už natūralizmą, tenkintų save už tribūnos. Yra ir dar vienas aspektas. Išėjo naujas Beno Afflecko ir Matto Damono filmas The Rip. Viename interviu Mattas Damonas, nesuprasi juokais ar rimtai pasakė, kad Netflixe jam paaiškino, kodėl dabar veiksmo filmų siužetai darosi tokie paprasti, ir kodėl vis tiek filmo herojai turi bent kelis kartus paaiškinti žiūrovui, kas gi čia vyksta, ir nuo ko viskas prasidėjo. Žinai, pasakė jam Netflixo vyrai ir moterys, dabartinis žiūrovas viena akimi sėdi filme, o kita savo telefone, kur nesiliauja skrolinti. Ir labai gali būti, kad tiesiog praleis svarbų momentą, kuris buvo esminis istorijos rutuliojimui. Tai ir reikia jam tai pakartoti, tikintis, kad išgirs ir dašus. O negalima padaryti filmą taip, kad jis tiesiog prikaustytų žiūrovą ir tas užmirštų visus savo telefonus? Gal ir galima, atsakė jam Netflixas, tačiau kam rizikuoti? Jeigu reikia dar vieno įrodymo, The Guardian rašo apie tai, kad mokyklos ir universitetai dabar prisako mokiniams ir studentams nebe visą literatūros kūrinį perskaityti, bet tik jo nuotrupą. Many schools don’t think students can read full novels any more. That’s a tragedy | Margaret Sullivan | The Guardian Mat, gaili jų laiko, ir, kaip pasakytų Netflixas, o kam rizikuoti? Aš bandau įsivaizduoti, kokį įspūdį apie „Tris muškietininkus“ būtų galima susidaryti perskaičius vien pasažą apie tai, kaip nuo žaizdos pakelės viešbutyje besigydantis Portas baigia nusiaubti visas viešbutininko maisto ir vyno atsargas? Arba, jeigu apie „Juodąjį obeliską“ spręstumėme vien iš Geležinės Kumelės sėdmenų, kuriais ji traukia vinis iš sienos? Arba apie Senąjį Testamentą vien iš „Giesmių giesmės“? Tačiau kam rizikuoti... Ta optimistine gaida einame prie kitų naujienų, kurios daugiau niekam ir netinka, kaip tik skrolinimui. Šį savaitgalį turi startuoti dokumentinis filmas apie Melania, kuris Amazon kainavo (vien už ekranizacijos teises Trumpienei) 40 milijonų dolerių. Sprendžiant iš to, kad pirmiesiems seansams užsakyta po kelias kėdes kino teatruose, kasų jis tikrai nemuš ir į Oskarus vargiai pretenduos. Užtat pasitarnavo maistu memų kūrėjams. Melania Trump Documentary Has Become Online LOL Meme with Fake Reviews, Defaced Posters, and Few Advanced Ticket Sales - Showbiz411 Kai mes kalbame apie nūdienos žmogus nebesugeba sulaikyti dėmesio nei ant parlamentaro kalbos, nei ant knygos

    36 min
  4. JAN 15

    Žaliai-balta Alchemija. Vilniaus "Žalgirio" moterys

    Perfrazuojant vienos partijos šūkį - “iššūkiai po iššūkių”. Taip gali skambėti mano veikla Vilniaus “Žalgiryje”. Klube buvo tiek apleistų vietų, kad net sunku patikėti, kaip galima taip nesirūpinti įstaiga, kuriai vadovauji ir kurios sėkme esi suinteresuotas kaip dalininkas. Nepadėjo ir laikas, kada galėjome ateiti ir pradėti tvarkytis - lapkričio antra pusė. Rinkodara, rėmėjai, klubo įvaizdis žaidėjų akyse, infrastruktūra, pasiruošimas rungtynių dienai, bilietai ir abonementai, nauja Akademijos vizija ir dar n kitų detalių - daug kur viską reikia pradėti nuo nulio. Ar net iš minusinio starto. Nieko tokio. Kuo sunkesnis iššūkis, tuo man labiau patinka. Ir priėmiau turbūt maksimaliai sunkų papildomą iššūkį - be visų darbų dar apsiėmiau globoti ir vadovauti Vilniaus “Žalgirio” moterų komandai. Ir čia mes turime labai įdomią priešpriešą. Pasaulyje moterų futbolas yra viena sparčiausiai augančių sporto šakų. UEFA ir FIFA investuoja milžiniškas lėšas, didžiosios tarptautinės kompanijos tokios kaip LIDL renkasi remti būtent moterų futbolą, 2023 metų pasaulio čempionatas tapo daugiausiai žiūrėtu moterų sporto įvykiu, Europos lygos fiksuoja daugiau kaip 25% lankomumo augimą stadionuose - Ispanijoje į populiariausias rungtynes ateina 30 tūkstančių, Anglijoje “Arsenalo” moterų komanda pritraukia ne ką mažiau žiūrovų nei vyrų - lapkritį rungtynes prieš “Chelsea” stebėjo 56 000 žmonių. Žodžiu, auga viskas - susidomėjimas, lankomumas, komercinės pajamos. Lietuvoje gi… Skeptikai mėgsta sakyti - jau vyrų futbolas nėra populiarus, o ką jau kalbėti apie moterų. Ir tame yra tiesos. Žiniasklaidos susidomėjimo beveik jokio. A lygoje yra šešios komandos, I lygoje - devynios komandos, bet kai kurie klubai turi moterų komandas, na, nes reikia. Dėl pliusiuko ar kažkokio finansuojamo euro. Konkurencijos čempionate beveik nėra, nes Šiaulių “Gintra” yra laimėjusi Lietuvos čempionatą 21 kartą iš eilės. Vyraujanti nuomonė, kad medalius galima laimėti tik tada, jei komandoje žais maksimalus kiekis legionierių. Pirmas tris vietas užėmusių komandų startinėse sudėtyse žaidė 5-6 lietuvės, dažniausiai 5, nes toks leistinas minimumas. Lankomumas, leiskite atsidusti. Oficialiame lygos puslapyje gal tik kas penktose rungtynėse yra fiksuojamas žiūrovų skaičius ir aš suprantu, kodėl. Nes skaičiai tokie - 25, 34, 48, 50. Rekordas buvo pasiektas “Gintros” rungtynėse pavasarį, kai jas Šiauliuose stebėjo net 80 žiūrovų, o nuo sezono vidurio “Gintra” tiesiog nustojo skelbti šituos skaičius, nes jeigu taip, tai nafig, kaip sako mano draugas Valinskas. Jau vyrų lygoje yra juokaujama apie du “Žalgirius”, kurie žaidžia tomis pačiomis spalvomis, tai moterų lygoje yra du VILNIAUS “Žalgiriai”, kurie žaidžia tomis pačiomis spalvomis. “MFA - Žalgiris - MRU” ir MFK “Žalgiris” Raskite skirtumus tarp logotipų. Viena iš šių dviejų komandų yra reprezentacinė Vilniaus moterų futbolo komanda ir gauna finansavimą iš savivaldybės. Ir tai nėra MFK “Žalgiris”. Aišku, reikia pasakyti, kad “MFA-Žalgiris-MRU” atsirado 2013 metais, kai Vilniaus “Žalgiriui” tos moterų komandos, matyt, absoliučiai nereikėjo ir nebuvo įdomu. Gal todėl buvę vadovai iš principo nekreipė dėmesio, kad pasirinktas faktiškai tas pats pavadinimas, tos pačios spalvos ir faktiškai toks pat logotipas. Dabar sunku įsivaizduoti tokią situaciją, bet Lietuvos futbolas tuo ir nuostabus, kad jis sugeba visada nustebinti. Tai tikrai santykius geriau aiškinsimės futbolo aikštėje, o ne kažkur kabinetuose. O MFK “Žalgiris” moterų komanda susikūrė 2022 metais ir tris sezonus žaidė I lygoje, pernai vadovaujama žinomų trenerių Justo ir Virginijos Klevinskų debiutavo moterų A lygoje ir užėmė 5 vietą iš 6 komandų. Artėja 2026 metų sezonas. Vilniaus “Žalgirio” vyrų komanda persitvarko iš esmės. Moterų komanda yra dar įdomesnis iššūkis ir štai toks savotiškas mano manifestas: Aš tikiu moterų futbolu ne todėl, kad tai “graži idėja” * Lietuvoje tai atvira erdvė, kur sprendimai šiandien duos ilgalaikį pranašumą * Tai sportas su stipriu vertybiniu pagrindu - jaunimas, lyčių lygybė, bendruomenė * Čia dar nėra kosminių biudžetų ir kontraktų, čia žaidėjos eina žaisti, nes jos myli futbolą * Čia nedidelis, bet nuolatinis augimas duos milžinišką sportinį efektą. * FK “Žalgiris” yra unikalus prekės ženklas. Tai stipriausias futbolo vardas Lietuvoje, kuris jau sukėlė milžinišką susidomėjimą. Laukia specialios transliacijos, TV serialai, podcastai, sezonui parduota daugiau kaip 3000 abonementų. * FK “Žalgiris” moterų komanda nėra tik priedas prie viso šito. Ji strateginė klubo kryptis. * Susirinkti maksimumą legionierių ir užimti aukštą vietą A lygoje nėra sudėtinga, bet kokia prasmė? Žiūrovai ateis į stadioną tada, kai galės sirgti už lietuves merginas, todėl FK “Žalgiris” pagrindą sudarys lietuvės žaidėjos su keliomis stipriomis užsienietėmis. Bet esmė - kartu su Vilniaus “Žalgirio” moterų komanda turime ambiciją nugalėti ir pritraukti į stadioną žiūrovus. Strateginiai moterų komandos tikslai: Sportiniai: * 2026-2027 metais užimti prizinę vietą A lygoje * 2028-2029 metais kovoti dėl A lygos čempionių titulo Rinkodariniai * 2026 metais 8 kartus pasididinti lankomumą ir pasiekti 400 žiūrovų vidurkį stadione. Nedaug, bet reikia nuo kažko pradėti * Rungtynių metų suteikti žiūrovams galimybę įsigyti užkandžių ir gėrimų * Pasistengti, kad MFK “Žalgirio” rungtynės būtų transliuojamos per kurį nors “Žalgirio” medijos partnerį. * Pasiekti 1000 žiūrovų vidurkį iki 2029 metų Struktūriniai: * Bendradarbiauti su mergaičių ir merginų akademijomis, kad stipriausios jaunos lietuvės norėtų žaisti Vilniaus “Žalgiryje”. * Į komandą pritraukti kuo daugiau Lietuvos moterų rinktinės narių * Sudaryti geriausias sąlygas ir motyvacinius paketus žaidėjoms, kurios norėtų prisijungti prie Vilniaus “Žalgirio” * Mažiau, bet stipresnių užsieniečių žaidėjų Pakalbėkim apie pinigus 2026 metais “Žalgiris” moterų komandai skiria: 140 000 eurų, tačiau mano tikslas - padidinti šitą biudžetą iki 200 000 eurų randant papildomas lėšas iš rėmėjų, kurie matytų prasmę remti būtent moterų komandą Papildomi pinigai bus nukreipti į 1-2 aukštesnio lygio užsieniečių įsigijimą ir Lietuvos moterų rinktinės branduolio žaidėjų pritraukimą. Tai tiesioginė investicija į rezultatą aikštėje. Palyginimui - 2024 metais “Gintros” biudžetas buvo beveik 450 tūkstančių eurų, iš kurių 118K skyrė Šiaulių miestas ir 150K UEFA. 2027-2028 metais moterų komandos biudžetas turėtų tolydžio augti tiek paties “Žalgirio”, tiek rėmėjų pastangomis, ir 2028 metų sezone turime pasiekti 300 000 eurų - 200 000 eurų iš klubo ir 100 000 eurų iš rėmėjų. Kadangi šis projektas yra mano asmeninis prioritetas, pasistengsiu ir asmeniškai suteikti kuo daugiau vertės rėmėjams. Ir turbūt svarbiausia - remdami moterų futbolą jūs siunčiate labai aiškią socialinę žinutę savo akcininkams, darbuotojams, klientams ir partneriams. Gaunate didelį matomumą už labai nedidelę kainą ir klubas įvertins tai, kad jūs buvote su mumis nuo pirmųjų žingsnių. Nes po 3 metų rėmėjai klaus - “kodėl mes nebuvome čia nuo pradžių”. Statykime pamatus drauge. This is a public episode. If you'd like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit tapinas.substack.com/subscribe

    7 min
  5. 12/20/2025

    Žaliai balta alchemija. Prie ko čia Tapkinas ir fulė.

    Andrius Tapinas is a reader-supported publication. To receive new posts and support my work, consider becoming a free or paid subscriber. Šventinėje Alchemijoje nebus nieko apie Vilniaus Žalgirio komplektaciją, transferus, darbą su rėmėjais ar kitas futbolo virtuvės užkulisių įdomybes. Bus šiek tiek sentimentalus tekstas apie mano santykį su futbolu, galbūt atsakantis į kai kurių žmonių keliamus klausimus - “o ką Tapinas turi bendro su futbolu?”. Arba tiksliau - “Prie ko čia Tapkinas ir fulė” Mano geroji mama, reaguodama į priimtą pasiūlymą tapti Vilniaus “Žalgirio” prezidentu prisiminė, ko gero, vieną pirmųjų dramų, kurias mano gyvenime atnešė futbolas. Nes aš gimiau ir užaugau paprastuose ir darbininkiškuose Žirmūnuose ir nors visiškai šalia namų Čarno arba Tuskulėnų gatvėje buvo krepšinio aikštelė, visas laisvas laikas buvo praleidžiamas ant žolės vienoje ar kitoje namo pusėje, kur geriausias virpstas buvo medis, o kilimams daužyti skirtas įtaisas apskritai buvo nuostabūs vartai žaidžiant “Tūkstantį”, kai įvarčiai nuo virpsto ar skersinio atnešdavo papildomus taškus. Ir aš labai norėjau lankyti futbolą. Todėl mama ir prisimena tas raudas namuose įbedus veidą į kampą, nes mano tėtis labai kategoriškai nusprendė, kad jokio futbolo ir kaulų laužimų nebus, o aš turiu įgyvendinti jo neišsipildžiusią svajonę ir lankyti lauko tenisą Sereikiškėse. Dar blogiau - jis papildomai vesdavosi mane mušinėti teniso kamuoliuko į medinę sienelę, įrengtą už atsarginės “Žalgirio” aikštės - Marakanos vartų. Dar dabar atsimenu tą skausmą, kai aš mušu tą sušiktą teniso kamuoliuką, o už manęs laksto ir šaukia laimingi vaikai, žaidžiantys futbolą. Taip, mano gyvenamoji vieta turėjo milžinišką privalumą - visiškai šalia esantį “Žalgirio” stadioną, todėl kai jau išdrąsėjau pats pereiti gatvę su draugyčiais sliūkindavom į Marakaną ir koks būdavo džiaugsmas rasti tuščią aikštę ir paspardyti į vartus. Tikrus. Su tinklu. Gerai atsimenu ir pirmąjį kartą stadione - 1983 metų liepa. Atvažiavę pasisvečiuoti senelio broliai iš Kauno eina į rungtynes ir pasiima mane. Sėdime Šiaurės tribūnoje, “Žalgiris” žaidžia su Jerevano “Araratu” ir laimi 2:1. Nuo tada ir užsikabinau didžiuoju futbolu. Tėtis mėgdavo eiti į Rytų tribūną ir aš visada būdavau kartu su juo, prisimenu tuos vasaros vakarus, salsvą su niekuo nesumaišomą pigių cigarečių kvapą, grojantį sovietinį futbolo maršą ir taip pat vaikui susukusią galvą galimybę loterijoje laimėti tikrą automobilį. Ir, aišku, sirgalių riksmus - “Liūtas į narvą”, skirtą “Dnepro” puolėjui Liutyjui arba širdį veriantį klyksmą “Rasiuką užmušė”, kai griežtai buvo nukirstas mūsų saugas Vidmantas Rasiukas. Jeigu nepavykdavo keliauti į stadioną, laikas 18:45 prie televizoriaus būdavo šventas. “Labas vakaras, gerbiamieji sporto mėgėjai” - prabildavo komentatorius Virgilijus Mundrys ir tas dvi valandas man nelabai kas daugiau egzistuodavo. Pradinės klasės, 9-oji vidurinė mokykla, aš per pertrauką bėgu kiek įkabindamas ir, aišku, atsitrenkiu į blogiausią įmanomą žmogų - direktorių Matulaitį, kurio visi bijojom kaip velnias kryžiaus. Įkliuvau. - Pavardė? - griežtai klausia direktorius, o aš turiu tik kelias sekundes susivokti. - Mundrys, - iššaunu didžiausios žvaigždės pavardę. - Gal tu TO Mundrio sūnus? - klausia direktorius - Taip, tamsta direktoriau. - Na, gerai, perduok linkėjimus tėvui ir daugiau nebėgiok. Mama vėlgi prisimena, kaip būdama virtuvėje girdėdavo mane repetuojant - “čia buvo komentatorius Mundrys”. Bet sekmadieniai turėjo ir savo tamsiąją pusę - Bažnyčią. Nes mišios švento Petro ir Povilo bažnyčioje prasidėdavo septintą valandą vakaro, o kai močiutė nuspręsdavo mane vestis į bažnyčią, niekas šeimoje nedrįsdavo prieštarauti. Ir įsivaizduokim šitą pragarišką kelią - išeinam iš namų, kairėje futbolą spardo mano chebrytė ir rėkia - “Andriau, ar ateisi ant kalniuko”, o dešinėje girdžiu gaudžiant “Žalgirio” stadioną. O aš einu į mišias. Nežinau, ko tikėjosi mano močiutė, bet ilgiems metams manyje išugdė nuoširdžią nemeilę bažnyčiai ir jos ritualams. Mokykloje irgi viskas sukosi apie futbolą. Tarpklasinės tapdavo didžiausiu įvykiu, o per bet kurią pertrauką klasės berniukai kiek įkabindami lėkdavom į nedidelį žalią plotelį lauke, mesdavom švarkus kaip virpstus ir tas keliolika minučių azartiškai kapodavomės su mažu kamuoliu. Ir nesvarbu, lyja ar sninga, nesvarbu, kad grįžtam į pamoką uždusę, uniformos smirda kaip šlapias šuo, o keliai žali. Didžiausia šventė buvo tada, kai tėtis, pasitelkęs visus įmanomus ir neįmanomus ryšius, gavo du bilietus į “Žalgirio” rungtynes su “Geteborgu”. Deja, kitame etape jau taip nepasisekė ir bilieto į mačą su “Crvena Zvezda” jau nebeturėjau. Rungtynių kažkodėl netransliavo ir televizija. Ką daryti? Pliaupia kaip iš kibiro, apsirengiu, ateinu į vadinamąjį šunparkį, kur nuo aukščiausios kalvos vos vos matyti aikštės galas “Žalgirio” stadione ir pusantros valandos stoviu lietuje tikėdamasis iš stadiono gausmo nuspėti, ar įmušėm. Tada neįmušėm, pralaimėjom 0:1 ir iškritom. Pats niekada nežaidžiau rimtai, išskyrus gal kokias 20 minučių už FK “Ozas”, kur buvau išleistas į saugo poziciją, nieko nesupratau, visi prabėgdavo, kaip pro stovintį ir tada greitai supratau, kad futbolas didžiojoje aikštėje ne man. Tačiau vis dėlto turiu vieną vadinamąjį cap - tai yra atstovavimą rinktinei. Na, gerai tai buvo jaunučių rinktinė. Ir ne futbolo, o teniso. Nes kaip būtų keista, tenisas man sekėsi labai gerai, kelis metus buvau pirmoji Lietuvos raketė ir tryliktas reitingas Sovietų Sąjungoje. O tada su rinktine stovyklavome Kaukaze, dabartinės Abchazijos Gagrų mieste, gyvenome viešbutyje ir vietiniai vaikėzai metė mums futbolo iššūkį. Rinktinės susitiko ant viešbučio parkingo asfalto ir susitikimas baigėsi lygiosiomis, bet - aš buvau vartininkas ir likus kelioms minutėms ištraukiau vienuolikos metrų baudinį. Savo teniso pergales atsimenu ne taip gerai, kaip šitą ištrauktą penaltį. Vėliau nuo futbolo šiek tiek atitolau, bet sąžiningai būdavau stadione per visas rinktinės ir europines “Žalgirio” rungtynes. Irgi puikiai pamenu tą ekstazę, kai 1992 metais rinktinė žaidė namuose su Danija ir mūsų vartininkas Martinkėnas paėmė danų muštą vienuolikos metrų baudinį. Vietinė lyga manęs tuo metu kažkaip nelabai domino ir niekada save nepriskyriau žymiajai “Pietų IV”. O 2000 metų rudenį nutiko keistas dalykas. Dirbau LNK žiniose ir turėjom savaitgalio tradiciją pusryčiauti “Ritos slėptuvėje” ir skaityti šeštadienio “Lietuvos rytą”. Vieną rudens šeštadienį skaitau Nerijaus Kesmino straipsnį apie mažyčio miestelio Rūdiškių komandą, kuri pradėjusi nuo IV lygos per kelis metus išsikovojo teisę žaisti A lygoje, kuri tada dar buvo vadinama LFF lyga. Nerijus žavėjosi komandos savininku Romu Stašausku, stadiono danga ir bendra klubo koncepcija. Baigiau gerti kavą ir pradėjau galvoti. O tada sekmadienį sėdau į mašiną ir nuvažiavau į Rūdiškes, apžiūrėjau stadioną, kuris turėjo tikrai puikią veją ir šiek tiek juokingai buvo įrengtas tarp miško ir kapinių. Pasikalbėjau su vietiniais, gavau Stašausko telefoną ir kitą savaitę paskambinęs pakviečiau susitikti. Tuo metu jau buvau šiek tiek žinomas žmogus iš televizoriaus, todėl Romas kiek nustebo išgirdęs, kad noriu būti “Vėtros” atstovu spaudai. Ir dar visuomeniniais pagrindais. Bet, aišku, sutiko. Ir artėjant 2001 metų sezonui ir “Vėtros” debiutui aukščiausioje lygoje darbo ėmiausi su man būdinga energija. Klubui buvo sukurtas interneto puslapis - tai dar buvo visiška retenybė. Visus tekstus ir interviu dariau pats, o dar įspūdingiau buvo tai, kad jis turėjo “Vėtros” rungtynių tiesioginę teksto transliaciją, kai stebintis rungtynes skambindavo kitam, sėdinčiam prie kompiuterio, ir pasakodavo, kas įvyko. Aleksandras Makejevas sukūrė “Vėtrai” himną, kas buvo dar viena naujiena. Radau jį, paklausiau, ir, žinokit, po 24 metų jis skamba dar visai neblogai Turbūt pirmą kartą buvo padarytas ir pompastiškas klubo sezono pristatymas naktiniame klube su kostiumuotais žaidėjais, visais futbolo vadovais ir ryškiomis prožektorių šviesomis. Pradėjau burti “Vėtros” fanų klubą, kuris vėliau visai sėkmingai evoliucionavo į nedidelį, bet aktyvų ultrų judėjimą. Klubas padėdavo su transportu ir aš tais metais sąžiningai pravažinėjau į visas išvykas, Rūdiškėse pasikraudavom ir jau patikrintus fanus, ir nuotykių ištroškusius Rūdiškių paauglius, kuriuos reikėjo nuolat stebėti, kad iš kokios parduotuvės neišsineštų saujos gėrybių, “pamiršę” už jas susimokėti. Teko gauti ir į veidą. Panevėžyje labai greitai prisikabinę įkaušę vietiniai marozai ir apsaugai gan abejingai stebint jau įsegė man vieną, kai suskubo į pagalbą “Ekrano” fanai - “Pirmoji Armada”. Šiaip iš pradžių senieji kitų klubų fanai, ypač “Pietų IV”, į mus žiūrėjo skeptiškai. Kažkokie arogantiški išsišokėliai, nieko nesuprantatys apie ultrų tradicijas. Aišku, jie buvo teisūs, bet palengva atšilo pamatę, kad stiprėja branduolys žmonių, kurie nuoširdžiai palaiko klubą ir traukia tas kelias skanduotes nuo pirmo iki paskutinio švilpuko. Tada pavyko susitarti, kad fanų čempionatą organizuotų “Vėtros” fanai. Klubas davė aikštę, pasirūpino prizais ir vaišėmis. Atvažiuoju į Rūdiškes ir žiūriu, kad “Vėtros” fanų komandoje, kuri apšilinėja, nėra nė vi

    21 min
  6. 12/13/2025

    Atmintinė socdemams ir naujajam LRT vadovui: kaip susitvarkyti per metus

    Socialdemokratai ir jų partneriai - rudojo narcizo kompanija greičiausiai eis iki galo ir padarys tai, ką užsibrėžė. Seime pakeis įstatymą, palengvins direktoriaus atleidimo procedūrą ir pirma pasitaikiusia proga pakeis dabartinę LRT vadovybę. Tai tik patvirtina LRT tarybos nario Jono Staselio atvira konfrontacija su LRT generaline direktore peraugusi į epistoliarinį žanrą, siekiant suskaičiuoti protestui skirtas eterio sekundes. Kaip ir tikėjausi, gruodžio 9 dienos mitingas jų neišgąsdino. Manau, kad neišgąsdintų ir dvigubai didesnis protestas. Juolab, kad per visas žiniasklaidos priemones jie gali paaiškinti savo poziciją, pasukti uodegą, pameluoti, pamanipuliuoti ir didžioji rinkėjų dalis tikrai tiki, kad čia viskas dėl atlikto audito, didesnio skaidrumo ir milžiniškų LRT laidų vedėjų algų. Andrius Tapinas is a reader-supported publication. To receive new posts and support my work, consider becoming a free or paid subscriber. Tačiau nuleisti rankų negalima, reikia protestuoti, reikia rinktis prie LRT ir čia yra kitos savaitės programa: ANTRADIENIS, gruodžio 16 d. (LRT ĮSTATYMO SVARSTYMO SEIME DIENA): 12.30 val. kviečiame prie LRT pastato (Konarskio g. 49). Ten posėdžiaus LRT taryba. Kviečiame atvykti su plakatais ir į posėdį ateinantiems tarybos nariams priminti, kad ginti žodžio laisvę ir demokratiją yra svarbiausia tarybos atsakomybė. 18–20 val. PROTESTAS Nepriklausomybės aikštėje. Aikštėje visą dieną degs laužai TREČIADIENIS, gruodžio 17 d. (LRT ĮSTATYMO PRIĖMIMO IŠVAKARĖS) 18–20 val. SVARBIAUSIAS PROTESTAS Nepriklausomybės aikštėje. Jeigu negalite ateiti kitomis dienomis, ateikite trečiadienį vakare, tai – pati svarbiausia diena. Čia ypač svarbus kiekvieno dalyvavimas! Aikštėje visą dieną degs laužai KETVIRTADIENIS, gruodžio 18 d. (LRT ĮSTATYMO PRIĖMIMAS SEIME) 18–20 val. PROTESTAS Nepriklausomybės aikštėje. Aikštėje visą dieną degs laužai. PRIE PREZIDENTŪROS (REIKALAUJAME PREZIDENTO VETO) Visas dienas nuo antradienio iki penktadienio prie Prezidentūros S. Daukanto aikštėje stovės instaliacija – bestuburių oro žmogeliukų parkas. Kviečiame užsukti ir pasidaryti nuotrauką su prezidento simboliu. X X X “Ar jie išprotėjo” - klausia daug kas badydami į krintančius socdemų reitingus, o politologas Mažvydas Jastramskis netgi pavadino tai kolektyvinio politinio proto atostogomis. Bet ar tikrai socialdemokratai tokie kvaili, kaip čia gali pasirodyti. Pabandysiu paaiškinti, kad visai ne, ir padėliosiu patarimus, kaip perimti ir valdyti LRT, kad įgyvendintum savo tikslus, nuramintum žmones ir didžioji dalis tavo rinkėjų liktų patenkinti, susikabintų rankomis ir dainuotų “Kumbaya”. Mes turime tris įtakos žaidėjus - LSDP, Rudąjį Narcizą ir Prezidentą. Rudasis Narcizas yra Narcissus Brunneus Vulgaris, tai jo žaidimas paprastas kaip trys kapeikos. Asmeninę neapykantą LRT jis gražiai transformavo į kryžiaus žygį ir pateiks tai, kaip didelę skaidrumo pergalę ir Nemuno aušros vykdomus pažadus. Prezidentas mėgsta sakyti, kad išaugina ir išleidžia. Taip Valstybės kontrolėje atsirado Segalovičienė. Taip galėjo LRT vadovo kėdėje atsidurti ankstesnė Aisčio Zabarausko versija, tada pritrūko vieno balso, dabar antras raundas ir kodėl gi ne Fredis. Right Said Fred. Bet įdomiausias yra LSDP žaidimas. Remdamasis keliais šaltiniais partijos viršūnėje, kurie manęs nelaiko kraujo priešu, galiu teigti, kad socdemai nuoširdžiai galvoja, jog daro labai gerus darbus Lietuvai ir žiniasklaida jų neatspindi. Komercinei žiniasklaidai dar dar atleistina, bet LRT… Ir tai yra negerai. Taisytina. Beje, labai panašiai galvojo ir konservatoriai savo valdymo metu, tik nieko dėl to nedarė. Panašiai galvojo ir Karbauskio valstiečiai ir kažką darė, bet taip nedrąsiai, neužtikrintai ir nieko nesigavo. O valdžia labai nori, kad dėl tų daromų gerų darbų juos girtų. Premjerė mano laidoje labai akcentavo, kad “ne tik kritikuokit, bet ir pagirkit”. Pagyriau, kai buvo už ką - dėl futbolo diplomatijos su Lenkija. Jai patiko. Kol kas nelabai yra daugiau už ką girti. Kitas skausmo taškas yra Palucko istorija. Ir ji gal net svarbesnė, nes galimai yra tas šapas, kuris perlaužė kupranugario stuburą. Socdemų viršūnėlės irgi nuoširdžiai galvoja, kad LRT buvo neobjektyvi Palucko istorijoje ir tapo tų dviejų veikėjų - Černiausko ir Tapino - bei Laisvės TV naratyvo atkartotoja, užuot objektyviai tautai pateikusi eks--premjero argumentus. Ir žinant LRT politinį svorį ir įtaką, gal tada visi būtų atsikvošėję, išgirdę premjero tiesą ir Paluckas būtų išsaugotas. Todėl tai yra taisytina. Socialdemokratai, mano galva, vis dėlto nėra tie orbaniški ar bidziniški autokratai, kurie norėtų užvaldyti visas medijas ir sunaikinti žiniasklaidą. Ne, kam ją naikinti, komercinės televizijos orientuotos į pramogas, su jomis galima susitarti, o LRT veikla yra tiesiog taisytina, jeigu į direktorius ateitų doras, nešališkas ir objektyvus žmogus. Iš esmės - trijų skirtingų žaidimų partijos, bet tiesiog žvaigždės nulėmė, kad žaidimų tikslas realiai sutampa. Pakeisti įstatymą, atrišti rankas tarybai, kurios dauguma, vedama Jurkyno ir Staselio, su didžiausiu malonumu pakeistų jiems įgrisusią direktorę ir išsirinktų naują vadą, kuris būtų ne tik doras, nešališkas ir objektyvus, bet dar ir sukalbamas, nedėtų skerso ant LRT tarybos nuomonės ir suteiktų jai svarbos ir svorio. Tai koks turėtų būti naujas vadovas ir čia prasideda mano patarimai socdemams. Galite pasipiktinti, kad aš čia padedu savo mėgstamiausiai partijai, arba atidžiai stebėti, ar pildosi mano žodžiai ir daryti atitinkamas išvadas. Jeigu mūsų smagusis trio - LSDP, Nausėda ir Rudasis Narcizas - turi nors kiek košės galvoje ir strateginio mąstymo, jie neskirs direktoriumi odiozinės asmenybės, kuri sukeltų dar didesnį pykčio pliūpsnį. Kalbu apie Fredį Jansoną, Artūrą Račą, Rūtą Janutienę ar tą patį nelaimingąjį Ignotą Adomavičių, nes tokios pavardės dabar sukasi gandų fabrike. Jie turėtų paskirti pakankamai ištikimą, bet dar neužsišvietusį žmogų, kuris neturėtų partinio bilieto, bet labai gerai suprastų, kokie yra lūkesčiai. Ambicingą technokratą, kuris galbūt iš tikrųjų nuoširdžiai galvoja, kad sutvarkys LRT, pavers ją skaidriausia ir efektyviausia organizacija, ir užsidės milžinišką ordiną ant krūtinės. Ir tuo pačiu turės tiek proto, kad norimas permainas ir “taisytinus epizodus” įvykdytų subtiliai ir nepriversdamas LRT žurnalistų užsirakinti kabinetuose ar nešti smėlio maišų. Kad laužai prie LRT užgęstų ir visiems viskas būtų gerai. Aišku, Nausėda norėtų, kad būtų labiau ištikimesnis jam negu kitiems dviems partneriams, bet negali visko norėti. Zabarausko laivas jau išplaukė. Nors geriau eičiau groti pianinu į viešnamį nei būčiau LRT generaliniu direktoriumi, bet manau, kad per porą metų galėčiau paversti LRT politiniu įrankiu, paruošti naujam rinkimų ciklui. Ką daryčiau, jei būčiau LRT generalinis direktorius, atėjęs ir gavęs “trojkės” užduotis? Nieko drastiško. Jokių susidorojimų. Jokių išmetimų. Jokio keršto mitingų ir protestų organizatoriams. Tik nuoširdus ir atviras bendravimas su visais. Mano durys visada būtų atviros ir Miliūtei, ir Makaraitytei, ir Jakilaičiui, ir LRT tyrimų skyriui, jei tik jie norėtų ateiti ir išsakyti kritiką. Savo socialiniuose tinkluose ir viešumoje aiškiai sudėliočiau įmonės KPI: efektyvumo didinimas, lėšų taupymas šiais sunkiais laikais (“Nesvarbu, kiek pinigų gauni, svarbu, kiek naudos visuomenei už jus sukuri. Turime būti solidarūs” - sakyčiau ir visi linksėtų galvas) Duočiau nurodymą įsigyti kuo daugiau sporto transliacijų - sportas vienija. Kol tauta žiūri olimpiadas ir pasaulio čempionatus, galim pradėti darbus. Ir tada imčiau tvarkytis. Visų pirma - politinės laidos. Tokio svarbumo laidas visuomeninis transliuotojas privalo kurti pats, o ne samdytis iš šono ir būti priklausomas nuo išorinių prodiuserių. Visi “LRT forumai”, “Lietuva kalba” turi būti gaminami vidiniais LRT resursais. Todėl būtų atviras konkursas geriausiems laidų vedėjams ateiti dirbti į LRT pilnu etatu. Su sąlyga, kad neužsiimi daugiau niekuo ir niekur kitur. Jokių fondų, jokių verslų, jokių papildomų projektų. Edmundas Jakilaitis būtų laukiamas ir toliau vesti LRT forumą, be abejo. Tik tokiomis sąlygomis, kad jis atsisako visų kitų veiklų ir tampa etatiniu LRT darbuotoju su numatyta pareigybine alga. Jeigu jis atsisako, na, labai gaila, bet linkime geros kloties ateities projektuose. Bet taip į LRT geriausią eterį mielai grįžtu laiko patikrinti žurnalistai ir laidų vedėjai tokie kaip Tomas Čyvas, Vladimiras Laučius, Raigardas Musnickas ir kiti. Su kitais nepalankiais žmonėmis susitvarkyčiau per konkursus. Natūralu, kad labai džiaugčiausi “Auksinio proto” reitingais ir vadinčiau jį “mūsų laidų karūnos perlu”. Bet kitam konkurse intelektiniam žaidimui uždėčiau maksimalios kainos ribą vienai laidai. Tarkim, 5000 eurų už laidą. Solidi suma. Valinskui su Tapinu netinka? Ajajai. Turiu jau paruoštą frazę viešumai: “Apgailestauju, kad siekiant efektyviau naudoti mokesčių mokėtojų pinigus, išsiskyrė požiūriai ir mano galva, labai adekvačios LRT konkurso sąlygos UAB “Valius” pasirodė nepriimtinos” Jie sukandę dantis vis tiek dalyvauja? Bliamba. Gerai, tai tada paimkit dar vieną piliulę - LRT laidų vedėjai turi koncentruotis tik į tai, kad sukurtų geriausią įmanomą produktą LRT, todėl dalyvaudami konkurse jie sutinka su sąlyga, kad negalės vesti jokių laidų kitose televizijose ar internete”. Take that bro. Ir nieko nereikės išmetin

    12 min

About

Neįpareigojantys nuoširdūs pokalbiai su įdomiais žmonėmis tapinas.substack.com

You Might Also Like