Podcastas prie vyno taurės

Andrius Tapinas

Neįpareigojantys nuoširdūs pokalbiai su įdomiais žmonėmis tapinas.substack.com

  1. May 16

    Žaliai Balta Alchemija. Rungtynių dienos pinigai.

    Kažkaip jau kelintas kartas, kai prisėdu rašyti apie pinigus futbole, gal dėlto, kad Lietuvoje įprasta praktika apie tai daug nekalbėti. Priežasčių gali būti įvairių ir kai kurias aš suprantu - tarkim, žaidėjų atlyginimai ir premijų sistema turbūt turėtų likti vidinis klubo reikalas, nes ją paviešinus klubas galėtų atsidurti silpnesnėje derybinėje pozicijoje, nes kas jau kas, bet futbolo agentai tikrai sugebės iš šitos gautos informacijos išsitraukti maksimalią naudą sau ir savo klientui, bet ne pačiam klubui. Bet, pavyzdžiui, rungtynių dienos pajamos yra visai įdomi tema ir spėju, kad Lietuvos futbole apie tai nelabai kalbama ne todėl, kad kažkas norėtų labai kažką nuslėpti, o dėl to, kad situacija graudi ir absoliuti dauguma lietuviškų futbolo klubų neprojektuoja rungtynių dienos pajamų savo biudžetuose. Andrius Tapinas is a reader-supported publication. To receive new posts and support my work, consider becoming a free or paid subscriber. Toks buvo ir Vilniaus “Žalgiris”. Dabar tie skaičiai keičiasi. Aišku, net šalia negalime stovėti šalia tokios organizacijos kaip Kauno “Žalgiris”, kuri išparduoda 15 tūkstančių vietų areną Eurolygos rungtynėse ir bilietai ten kainuoja ne 10 eurų. Dar tie 15 tūkstančių žmonių valgo ir geria, perka atributiką. Tada “Žalgiris” pakelia bilietų kainas ir vis tiek turi tuos pačius 15 tūkstančių žmonių. Po atkrintamųjų rungtynių su “Fenerbahce”, berods, Basketnews skaičiavo, kad “Žalgiris” iš šitų vienerių rungtynių uždirbo apie 1.2 milijono eurų pelno. Iš vienerių rungtynių. Nepavydim, bet mokomės, nes jeigu reikėtų išrinkti geriausiai veikiančią sporto organizaciją Lietuvoje, tai Kauno “Žalgiris” turbūt surinktų 99 balsus iš 100. Ir net ir perėjęs žaisti į 19 tūkstančių vietų stadioną Vilniaus “Žalgiris” niekada neturės tokių rungtynių dienos ekonomikos skaičių: * užpildyti 19 tūkstančių vietų stadioną yra labai rimtų reikalų * jį užpildyti realu turbūt tik per Europos rungtynes, o net ir labai optimistiškai mąstant “Žalgiris” tokių rungtynių turės kokias 6-7 per sezoną lyginant su 20 rungtynių, kurių Eurolygoje gali tikėtis krepšinis. Bet vėlgi reikia prisiminti, kiek laiko užtruko “Žalgirio” finansinių raumenų auginimas ir šitos pinigų mašinos sustygavimas. Tad pereikime prie lietuviško futbolo ir jo sumų. Ką radome atėję į Vilniaus “Žalgirį? 2025 metų pajamų planą, kuriame buvo numatyta tokios rungtynių dienos ekonomikos pozicijos: * UEFA turnyrų rungtynių bilietai (Čempionų lyga ir žemesni) - 100 000 eurų * A lygos rungtynių bilietai - 20 000 eurų * Sezono abonementai - 5 000 eurų Kitaip tariant, klubas planavo parduoti maždaug po 100 bilietų į A lygos rungtynes, 50 abonementų (nes kaina, regis, buvo 100e) ir tada kelis kartus užsipildyti stadioną per europines rungtynes. Kitų rungtynių dienos pajamų - maitinimo ar atributikos pardavimo - plane numatyta nebuvo. Ne itin ambicinga, bet nelabai ir buvo galimybių - maitinimą stadione organizuojanti įmonė dirbo barteriniais pagrindais, visą atributikos gamybą ir prekybą kontroliavo “Hummel” bendrovė, o nuo pardavimų klubas gaudavo, sakykim, itin simbolišką procentą. “Hummel” dėl to neturėjome jokių pretenzijų, nes jie vis tiek yra techninis klubo rėmėjas, tiekia aprangą, tai jeigu klubui visiškai neįdomu atributika, tai kaip jau sutarė, taip sutarė. Apie komercinius rėmėjus jau esu rašęs, kad skaičiai buvo itin kuklūs, nes Vilniaus “Žalgirio” modus operandi buvo labai aiškus - gauti pinigų iš savivaldybės, kuo toliau nueiti Europoje ir gauti kuo didesnę premiją, neinvestuoti niekur ir visada skųstis, kad trūksta pinigų. Kas pasikeitė pagal visus pagrindinius rungtynių dienos punktus? Abonementai Abonementai, be abejo, buvo pirmoji didžioji naujojo Vilniaus “Žalgirio” rinkodaros sėkmė. Planuotos reklamos kampanijos neprireikė, iki gruodžio vidurio buvo parduota daugiau kaip 2700 abonementų (bendrai publikai ir fanams). Tada prekybą sustabdėm, bet dabar matome, kad galėjome tęsti :) Klubas uždirbo iš abonementų: 141 000 eurų. Taip pat jau matome abonementų turėtojų lankomumo tendencijas, jos yra gerokai mažesnės nei tikėjausi, vidutiniškai į rungtynes ateina apie 40-43% abonementų. Rungtynių bilietai Suvokę abonementų procentą drąsiau pradėjome reklamuoti ir pardavinėti rungtynių dienos bilietus. Kol kas vidutinis parduotų bilietų skaičius yra apie 700, po 6 namų rungtynių klubas gavo apie 30 000 eurų pajamų. Europinės rungtynės Čia mes skaičiuojame pilną stadioną, vidutinę bilietų kainą 15 eurų ir lūkestis būtų iš vienerių europinių rungtynių gauti 65 000 eurų pajamų. Siaubingai norėtųsi, kad jų būtų bent dvi, o gal ir trys. Apie daugiau dar tik svajojame. Užkandžiai ir gėrimai (catering) Nuo sezono pradžios žiūrovų aptarnavimas buvo patikėtas naujai įmonei ir jiems keliamos užduotys susitvarkyti su srautais ir neperspausti su kainomis (ypač alaus). Daugkartiniai proginiai bokalai visiems patiko. Įsivertinę žiūrovų skaičių stadione persitarėme bendradarbiavimo sąlygas, dabar įmonė yra ir klubo rėmėjas, klubas turi interesą, kad būtų parduota kuo daugiau užkandžių ir gėrimų. Iki sezono galo klubo pajamos turėrų siekti apie 25 000 eurų. Taip pat pastebimas gan spartus vieno žmogaus išleidžiamas pinigų skaičius. Jeigu pirmose rungtynėse Sportimoje turėjome 3,3e, 4,2e ir 4.7e rodiklius, tai persikėlus į stadioną šitas rodiklis išaugo iki 4.9e/žmogui per Velykines atidarymo rungtynes su Kauno “Kauno Žalgiriu” ir net iki 6,2e/žmogui per rungtynes su “Banga”. Šylant orams ir didėjant troškuliui bei žmonėms įprantant ateiti į stadioną anksčiau, jis dar turėtų augti. Natūralu, kad savo piką vieno žmogaus išleidžiama pinigų suma stadione turėtų pasiekti per europines rungtynes. Atributika Čia įvyko didelės permainos. Atsakingu už visą atributikos plėtrą tapo verslininkas ir dizaineris, būsimasis klubo dalininkas Erikas Mališauskas. Jis pasiekė geranorišką susitarimą su “Hummel”, klubas investavo 50 tūkstančių eurų į turimo asortimento perėmimą ir naujo kūrimą. Atnaujinta e-parduotuvė, paties Eriko kuriami modeliai, o taip pat išplėstas asortimentas nuo ženkliukų iki madingų telefonų dangtelių, iš karto davė rezultatų. Nuo vasario iki gegužės iš atributikos gauta 46 000 eurų pajamų, iš jų 38 600 eurų iš prekybos stadione. Tai yra kiek daugiau nei 15 000 eurų per mėnesį. Tačiau pastarosiomis savaitėmis matome, kad įsibėgėja ir reklamomis skatinama prekyba internetu. Erikas turi užsibrėžęs tikslą šiemet pasiekti 25 000 eurų mėnesinę apyvartą. Susiveskime galus. Aišku, kad lyginant su pernai metais šiemet šuolis yra milžiniškas. Pristatydamas sezoną sausį buvau pažymėjęs, kad mūsų tikslas surinkti 260 000 eurų iš bilietų ir abonementų. Jeigu turėsime tik vienerias europines rungtynes šitas rodiklis vis tiek bus viršytas, nes tada turėtume maždaug 285 000 eurų, o jei pavyks ir dar vienos europinės, tai jau 350 000 eurų. Atributikos pardavimai ir pajamos už prekybą į planą apskritai nebuvo skaičiuojami, čia jau malonus bonusas. Aišku, pagrindinės komercinės pajamos išlieka verslo rėmimas - jeigu biudžete tikėjomės surinkti 1.25 milijono eurų, tai po keturių mėnesių turime jau 990 tūkstančių. Tačiau vis tiek rungtynių dienos pajamos jau nėra tos, į kurias niekas nebekreiptų dėmesį. Ir supraskime, kad šiemet yra pirmieji metai, mes kuriame struktūrą ir pardavimo mechanizmus, testuojamės ir žiūrime, kas veikia, o kas nelabai, kiek galima ir reikia investuoti į rinkodarą. Kitais metais šitie skaičiai turėtų dar šiek tiek ūgtelti, gali būti, kad 2027 metų klubo biudžete prie rungtynių dienos ir atributikos pajamų bus skaičius 650 000 eurų. O 2028 metais gali nutikti Nacionalinis stadionas… Futbolas gali generuoti pinigus. Ir Lietuvoje. Bet reikia a) daug dirbti, b) nebijoti investuoti, c) turėti dedikuotą komandą ir pamiršti laikus, kai vienas žmogus galėjo visus darbus klube nuveikti. O Vilniaus “Žalgirio” gerbėjai dabar jau gali žinoti, kad kiekvienas nupirktas bilietas, kiekvienas įsigytas šalikas ir kiekvienas stadione išgertas alaus bokalas stiprina jūsų mylimą klubą. Andrius Tapinas is a reader-supported publication. To receive new posts and support my work, consider becoming a free or paid subscriber. This is a public episode. If you'd like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit tapinas.substack.com/subscribe

    7 min
  2. Apr 13

    Lukašenkos verslo partneriai Vilniaus oro uoste

    Neginčijama aksioma, kad ruskyno vasalu tapusi Baltarusija vykdo prieš Lietuvą hibridinį karą. Skraidinami tuntai kontrabandinių balionų vienu metu buvo pavertę mūsų valstybę bejėgiškumo ir pajuokos simboliu, o bulbafiureris galėjo nebaudžiamas juoktis per savo propagandines laidas. Visi tai suprantam. Bet kaip taip yra, kad viename svarbiausių ir jautriausių Lietuvos strateginių oro uostų kiekvieną dieną puikiai veikia įmonė, dar puikiau palaikanti verslo ryšius su Baltarusijos kontoromis, tiesiogiai susijusiomis su Lukašenkos aplinka ir KGB. Įdomiai nutiko, kad kone tuo pačiu metu šia tema susidomėjau ir aš, ir LRT tyrimų skyrius. Mes bendradarbiavome, keitėmės informacija ir verta paskaityti abiejų pusių požiūrį į problemą. Štai čia yra LRT tyrimų skyriaus žurnalisto Mindaugo Aušros tekstas: https://www.lrt.lt/naujienos/lrt-tyrimai/5/2896087/oro-uostu-duty-free-tinklo-savininkas-prekiauja-su-lukasenka-valdzia-problemos-nemato O problemos pavadinimas yra Heinemann. Tai Vokietijos bendrovė, kuri valdo duty free parduotuves įvairiuose oro uostuose, tame tarpe ir Vilniaus tarptautiniame oro uoste. Čia “Gebr Heinemann” prekiauja per jiems priklausančią UAB “Travel Retail Vilnius”. Tiek įmonės vadovė Orinta Amelija Ambrazevičienė, tiek pati įmonė socialiniuose tinkluose yra labai patriotiški, sveikina visus su svarbiausiomis šalies šventėmis, labai myli Lietuvą, ragina pasirašyti prieš LRT užvaldymą ir sausio 13 dieną duty free parduotuvėje dalija pirkėjams neužmirštuoles ragindami prisiminti didvyrius. Tačiau patys labai patogiai pamiršta arba užsimerkia, kai motininė bendrovė per Lietuvą veža galybę prekių į duty free parduotuves, veikiančias Minsko oro uoste. Kartu su LRT žurnalistu Mindaugu Aušra pavyko susipažinti su labai šviežiais - šių metų vasario pabaigos važtaraščiais, kurie parodo prekių kelią iš Vokietijos per Lietuvą į Baltarusiją Štai matome eksportuotoją - Vokietijos bendrovę “Gebr Heinemann”, krovinys vasario 27 dieną pakraunamas Hamburge, gavėjas yra “Helen & Valery Airport Minsk Warehouse”. Tranzito šalis - Lietuva, transporto priemonė - Kirgizijoje registruotas sunkvežimis, kuriuos taip yra pamėgusios įvairios logistikos bendrovės. Krovinyje yra Boss, Bulgari, Calvin Klein, Carollina Herrera, Chanel, Armani ir kitų žinomų prekės ženklų kvepalai, dezodorantai, tualetinis vanduo ir kita parfumerija. Iš viso daugiau kaip 500 pozicijų, kurių vertė daugiau kaip 80 tūkstančių eurų. Kas yra ta baltarusiška įmonė - Helene Valery, kuriai ir atitenka visos šitos vakarietiškos gėrybės? Tai akcinė bendrovė ООО «Беламаркет ХЕЛЕНА ВАЛЕРИ», kuri savo puslapyje skelbiasi valdanti 14 duty free parduotuvių pasienio punktuose su Lietuva, Latvija, Ukraina ir Lenkija, o taip pat duty free parduotuvę Minsko oro uoste. Einam giliau ir pasikeliam Baltarusijos įmonių registro duomenis. Šitą įmonę valdo du akcininkai - 50.01% akcijų priklauso motininei bendrovei “Helena Valeri”, o 49.99% akcijų įmonei “Dipmarket”. Motininė įmonė “Helena Valeri” turi du akcininkus. Tiksliau, dvi akcininkes. 80% akcijų valdo Elena Skripel, o 20% Rita Britnikova. Elena Skripel yra ir įmonės vadovė. Prie jos dar sugrįšime, o dabar pažiūrėkime, kas yra kitas “Heinemann” verslo partneris - “Dipmarket”. 1996 metais įmonė buvo įkurta Baltarusijos prezidento įsakymu su užduotimi prižiūrėti bemuitę prekybą Minsko oro uoste ir visame diplomatiniame korpuse. Ją tiesiogiai kontroliuoja visagalė Upravdelami Prezidenta arba Baltarusijos prezidento reikalų valdyba ir valstybinė įmonė “Dipservis”. Štai čia yra “Dipservis” vadovybė: “Dipserviso” pirmasis direktoriaus pavaduotojas Andrejus Zlobičius yra tiesiogiai susijęs su Lukašenka, kadrinis jo saugumo tarnybos darbuotojas. Direktorius Valerij Skakun yra dirbęs Prezidento reikalų valdyboje departamento direktoriumi, pernai iš Lukašenkos rankų gavo I laipsnio Tėvynės ordiną už nuopelnus Baltarusijai. Taigi - “Dipmarket” ir “Dipservis” yra visiškai Lukašenkos aplinkos kontroliuojamos kontoros. Grįžkim prie “Helen Valeri” damų. Elena Skripel yra finansininkė, jau daugiau kaip dešimt metų vadovaujanti Baltarusijos gimnastikos federacijai. Štai čia yra labai simboliška nuotrauka Elena Skripel kartu su Lukašenka perkerpa Minsko gimnastikos rūmų atidarymo juostelę. Tarp Lukašenkos ir Skripel dar viena įdomi asmenybė - tai rusijos gimnastė Alina Kabajeva, labai artimais ryšiais siejama su rusijos prezidentu Putinu. Skripel ryšys su Lukašenka daug senesnis. 2008 metais Lukašenka įvedė valstybinį monopolį bemuičių parduotuvių rinkoje, tačiau po ketverių metų Lukašenka nauju įsakymu į sąrašą įtraukė ir Skripel “Helena Valeri” Tas pats įsakymas nurodė “Helenai Valeri” kas ketvirtį į biudžetą pervesti po 10% savo pajamų. Taigi mes turime situaciją - itin jautriame strateginiame objekte, Vilniaus oro uoste dirba įmonė, kuri tuo pačiu prekiauja ir su Baltarusijos įmone, tiesiogiai valdoma Lukašenkos aplinkos žmonių ir jo saugumo tarnybos karininkų. Dar įdomiau tai, kad LRT jau prieš kelis metus paviešino skandalingus faktus, jog konkursą oro uoste laimėję vokiečiai “Gebr. Heinemann” masyviai vežė prekes į rusiją - 2023 metais už 35 milijonus eurų, o 2024 metais už 9.5 milijono eurų. Specialiai Vyriausybės komisijai tai nepasirodė nei reikšminga, nei grėsminga. LRT kolegoms susisiekus su Vokietijos bendrove, ji apsiribojo sausu atsakymu: „Baltarusijoje „Gebr. Heinemann“ veikia tik kaip platintoja. Tiekiame produkciją pagrindiniams tarptautiniams prekių ženklams pagal jų prekių ženklų platinimo politiką ir mūsų platinimo sutartis” Dabar mums po nosimi viena ranka prekiaujama su Lukašenka ir jo jėgos struktūros darbuotojais, kita ranka daromas verslas Lukašenkos atakuojamame Vilniaus oro uoste. Natūralus klausimas - ar tai tik prekyba, ar Lukašenkos struktūros turi įėjimo tašką į vieną svarbiausių mūsų valstybės strateginės infrastruktūros objektų? Kitas klausimas - ar Lietuvos valstybė kontroliuoja situaciją, ar ji tiesiog užsimerkė ir leido užsienio verslui per savo teritoriją aptarnauti mums tiesioginę grėsmę keliantį režimą. Jeigu nieko apie tai nežino, tai yra problema. Jeigu sąmoningai pasirinko nieko nedaryti, tai jau galima vadinti pozicija. Abu variantai vienodai blogi. This is a public episode. If you'd like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit tapinas.substack.com/subscribe

    6 min

About

Neįpareigojantys nuoširdūs pokalbiai su įdomiais žmonėmis tapinas.substack.com

You Might Also Like